„Per dykumą Dievas veda mus į laisvę“
Brangūs broliai ir seserys!
Kai mūsų Dievas apsireiškia, jis skelbia laisvę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2). Taip prasideda Mozei ant Sinajaus kalno duotas Dekalogas. Žmonės puikiai supranta, apie kokį egzodą Dievas kalba: vergovės patirtis vis dar įspausta jų kūne. Tauta dykumoje gauna Dešimt žodžių kaip kelią į laisvę. Mes juos vadiname „įsakymais“, pabrėždami stiprią meilę, kuria Dievas ugdo savo tautą. Tai iš tiesų galingas kvietimas į laisvę. Jis nesibaigia vienu įvykiu, nes bręsta kelionėje. Kaip Izraelis dykumoje vis dar nešiojasi savyje Egiptą – dažnai ilgėdamasis praeities ir murmėdamas prieš Dangų bei Mozę, – taip ir šiandien Dievo tauta savyje nešiojasi slegiančius pančius, kuriuos turi apsispręsti palikti. Tai suvokiame, kai netenkame vilties ir klaidžiojame per gyvenimą kaip po apleistą dykvietę, neturėdami bendrai siekiamo kelionės tikslo – Pažado žemės, į kurią galėtume veržtis. Gavėnia yra malonės metas, kai dykuma vėl tampa, kaip skelbia pranašas Ozėjas, pirmosios meilės vieta (plg. Oz 2, 16–17). Dievas ugdo savo tautą, kad ji išeitų iš vergijos ir patirtų perėjimą iš mirties į gyvenimą. Kaip jaunikis jis iš naujo patraukia mus prie savęs ir šnabžda meilės žodžius mūsų širdims.
Išėjimas iš vergijos į laisvę nėra abstrakti kelionė. Kad mūsų gavėnia taip pat būtų konkreti, pirmas žingsnis yra noras pamatyti tikrovę. Kai degančiame krūme Viešpats patraukė Mozės dėmesį ir kalbėjo su juo, jis iš karto apsireiškė kaip Dievas, kuris mato ir, svarbiausia, klausosi: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi“ (Iš 3, 7–8). Ir šiandien daugybės engiamų brolių ir seserų šauksmas pasiekia dangų. Paklauskime savęs: ar jis pasiekia ir mus? Ar sukrečia mus? Ar sujaudina? Daugybė veiksnių tolina mus vienus nuo kitų ir neigia pirminę mus siejančią brolybę.
Lankydamasis Lampedūzoje uždaviau du klausimus kaip priešpriešą globaliai plintančiam abejingumui, ir šie klausimai tampa vis aktualesni: „Kur tu esi?“ (Pr 3, 9) ir „Kurgi tavo brolis?“ (Pr 4, 9). Gavėnios kelionė bus konkreti, jei, iš naujo įsiklausydami į šiuos du klausimus, pripažinsime, kad ir šiandien tebesame faraono valdžioje. Jo viešpatavimas mus išsekina ir daro nejautrius. Toks plėtros modelis skaldo ir išplėšia iš mūsų ateitį. Užteršiama žemė, oras ir vanduo, negana to, užnuodijamos sielos. Nors Krikštu prasidėjo mūsų išlaisvinimas, tačiau mumyse išlieka nepaaiškinamas vergijos ilgesys. Tai tarsi trauka prie pažįstamų dalykų teikiamo saugumo, ji kenkia mūsų laisvei.
Norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į reikšmingą Išėjimo knygos pasakojimo detalę: būtent Dievas mato, yra sujaudinamas ir išlaisvina, – Izraelis to neprašo. Faraonas užgesina net svajones, pavagia dangų, sudaro regimybę, kad šio pasaulio, kuriame trypiamas orumas ir paneigiami autentiški ryšiai, neįmanoma pakeisti. Jam pavyksta visa tai pajungti sau. Paklauskime savęs: ar trokštu naujo pasaulio? Ar esu pasirengęs atmesti kompromisus su senuoju pasauliu? Daugelio brolių vyskupų, taip pat daugybės taikos ir teisingumo labui besidarbuojančių žmonių liudijimas vis labiau įtikina mane, kad būtent vilties „deficitą“ reikia iškelti aikštėn. Tai kliūtis svajoti, nebylus šauksmas, siekiantis dangų ir jaudinantis Dievo širdį. Tai primena nelaisvės ilgesį, paralyžiuojantį Izraelį dykumoje ir neleidžiantį judėti pirmyn. Išėjimas gali nutrūkti: kitaip neįmanoma paaiškinti, kodėl žmonija, pasiekusi visuotinės brolybės slenkstį, taip pat tokį mokslo, technikos, kultūros ir teisinės raidos lygį, kai galima visiems užtikrinti orumą, blaškosi nelygybės ir konfliktų tamsoje.
Dievas nėra nuvargęs nuo mūsų. Pasitikime gavėnią kaip dvasiškai galingą laiką, kai Dievo žodis vėl kreipiasi į mus: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2). Tai atsivertimo laikas, laisvės metas. Pats Jėzus, tai kasmet prisimename pirmąjį gavėnios sekmadienį, buvo Dvasios išvestas į dykumą, kad būtų išbandomas laisve. Keturiasdešimt dienų jis bus mūsų akivaizdoje ir su mumis: jis yra įsikūnijęs Sūnus. Kitaip nei faraonas, Dievas nori ne pavaldinių, bet sūnų ir dukterų. Dykuma yra erdvė, kurioje mūsų laisvė gali subrandinti asmeninį apsisprendimą nebegrįžti į vergiją. Per gavėnią randame naujus teisingo sprendimo kriterijus ir bendruomenę, su kuria galime žengti pirmyn dar nepraeitu keliu.
Tai reiškia kovą: apie ją aiškiai byloja Išėjimo knyga ir Jėzaus gundymai dykumoje. Dievo balsui, sakančiam: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11) ir „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20, 3), prieštarauja priešo melagystės. Dar pavojingesni už faraoną yra stabai: juos galime laikyti jo balsu, skambančiu mumyse. Noras būti visagaliam, sulaukti visų pripažinimo, visiems viešpatauti: kiekvienas žmogus jaučia šio melo pagundą. Tai senas būdas. Taip galime prisirišti prie pinigų, tam tikrų projektų, idėjų, tikslų, savo padėties, tradicijos, net prie kai kurių žmonių. Užuot skatinę judėti į priekį, tie dalykai mus paralyžiuoja. Užuot padėję susitikti, jie mus supriešina. Tačiau yra ir naujoji žmonija, mažutėlių ir nuolankiųjų tauta, nepasidavusi melo vilionėms. Tarnaujantys stabams tampa panašūs į juos – nebylūs, akli, kurti ir nejudrūs (plg. Ps 114, 4), o dvasios vargdieniai yra atviri ir pasirengę: jie yra tyli gėrio galia, gydanti ir palaikanti pasaulį.
Atėjo laikas veikti, o gavėnios metu veikti taip pat reiškia sustoti. Sustoti maldoje, priimti Dievo žodį, sustoti kaip samarietis sužeisto brolio akivaizdoje. Meilė Dievui ir meilė artimui yra viena meilė. Neturėti kitų dievų – tai sustoti Dievo akivaizdoje prie artimo, jo kūno. Todėl malda, išmalda ir pasninkas yra ne trys tarpusavyje nesusiję veiksmai, bet vienas atvirumo ir savęs išsižadėjimo judesys, kuriuo išmetame slegiančius stabus, atsikratome įkalinančių prisirišimų. Tada atrofuota ir izoliuota širdis atsigaus. Tad reikia sulėtinti tempą ir sustoti. Gavėnia mums padeda iš naujo atrasti kontempliatyviąją gyvenimo plotmę, kuri pažadins naują energiją. Dievo akivaizdoje tampame broliais ir seserimis, jautresniais vieni kitiems: vietoj grėsmių ir priešų randame bendrakeleivius. Tai yra Dievo svajonė, Pažado žemė, į kurią keliaujame palikę vergiją.
Sinodinė Bažnyčios forma, kurią pastaraisiais metais iš naujo atrandame ir puoselėjame, rodo, kad gavėnia taip pat yra bendruomeninių sprendimų laikas, metas apsispręsti einant prieš srovę dėl mažų ir didelių dalykų, galinčių pakeisti atskirų žmonių ir jų aplinkos kasdienį gyvenimą: apsipirkimo įpročius, rūpinimąsi kūrinija, visuomenėje nematomų ar niekinamų žmonių įtraukimą. Kviečiu kiekvieną krikščionių bendruomenę tai daryti: pasiūlyti savo tikintiesiems momentų, leidžiančių permąstyti savo gyvenimo būdą; skirti laiko ir apsvarstyti savo buvimą toje vietovėje, taip pat savo indėlį į jos gerinimą. Vargas, jei krikščioniškoji atgaila būtų panaši į tą, kuri nuliūdino Jėzų. Jo žodžiai skirti ir mums: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant“ (Mt 6, 16). Verčiau tešvyti mūsų veidai džiaugsmu, tebūna juntamas laisvės kvapas, tesiskleidžia meilė, kuri visa daro nauja, pradedant nuo pačių mažiausių ir artimiausių dalykų. Tai gali vykti kiekvienoje krikščionių bendruomenėje.
Kokiu mastu ši gavėnia taps atsivertimo laiku, tokiu sutrikusi žmonija patirs kūrybiškumo proveržį, naujos vilties blyksnį. Norėčiau pasakyti jums tai, ką praėjusią vasarą sakiau Lisabonoje susitikime su jaunuoliais: „Ieškokite ir imkitės rizikos. Šiuo istorijos tarpsniu susiduriame su didžiuliais iššūkiais, skausmingomis dejonėmis. Išgyvename dalimis vykstantį trečiąjį pasaulinį karą. Vis dėlto surizikuokime manyti, kad dalyvaujame ne mirties agonijoje, bet gimime, didingo spektaklio pradžioje, o ne pabaigoje. Reikia drąsos taip galvoti.“ (Kalba universiteto studentams 2023 m. rugpjūčio 3 d.). Tai yra atsivertimo, išėjimo iš vergijos drąsa. Tikėjimas ir meilė laiko už rankos „mažąją viltį“. Moko ją vaikščioti, o ji traukia [tikėjimą bei meilę] į priekį [1].
Laiminu jus visus ir jūsų gavėnios kelionę.
Roma, Laterano Šv. Jono bazilika, 2023 m. gruodžio 3 d., pirmasis advento sekmadienis
PRANCIŠKUS
[1] Plg. Ch. Peguy. Le porche du mystère de la deuxième vertu.
