Birželio 14–20 dienomis Taline vyksta Europos Bažnyčių Konferencijos generalinė asamblėja. Sekmadienį, birželio 18 d., pagrindinį pranešimą skaitė Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus.
Gyvename Europoje, kurioje religinis kraštovaizdis yra labai pasikeitęs, sakė patriarchas. Religija gal ir nėra mirusi, tačiau dauguma žmonių teigia, kad, nors jiems svarbios dvasinės vertybės, jie patys neišpažįsta jokios religijos. Tikintieji yra mažuma. Tad koks ekumeninio judėjimo tikslas tokioje Europoje? Koks vaidmuo ar atsakomybė tenka religijai?
Šiame kontekste dažnai girdine raginimą kurti kitokį naująjį ekumenizmą, kalbėjo Baltramiejus. Girdime raginimą vienyti krikščionių Bažnyčias, remiantis vadinamosiomis tradicinėmis vertybėmis. Tokia ekumenizmo forma sukuria keistus krikščionių aljansus. Tos Bažnyčios, kurios anksčiau priešinosi bet kokiam ekumeniniam dialogui, dabar noriai dalyvauja šiame vadinamajame naujajame ekumenizme, ginančiame vadinamąsias tradicines vertybes. Šis vadinamasis naujasis ekumenizmas net nuėjo taip toli, kad savo politiniu gynėju paskelbė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, o dvasiniu vadovu – Maskvos patriarchą Kirilą.
Jei XX a. ekumenizmas buvo suvokiamas kaip būdas prisidėti prie suvienytos žmonijos ir bendrojo gėrio vizijos, tai dabartinis vadinamasis naujasis ekumenizmas yra susiskaldymo ir destrukcijos jėga. Šio skaldančio ir griaunančio mentaliteto pasekmes puikiai matome dabartinėje brutalioje Rusijos agresijoje prieš Ukrainą, taip pat Rusijos Bažnyčios aiškinime, kad šis karas yra Ukrainos gelbėjimas nuo bedieviškų, sekuliarių ir liberalių Vakarų.
Pasak patriarcho Baltramiejaus, kai Bažnyčia užmezga pernelyg glaudžius santykius su valstybe ir naudojasi išskirtinėmis privilegijomis, vėliau istorija parodo, kad tokia nauda turi savo kainą. Akivaizdžiausia žala – pranašiško Bažnyčių balso nutildymas. Vieną ryškiausių to pavyzdžių matėme visai neseniai, kai nemažai ekumeninių veikėjų tylėjo po neteisingo Rusijos pasikėsinimo į Ukrainos suverenitetą.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius, o ypač po Europos Sąjungos įkūrimo, daug kalbama apie krikščioniškąsias Europos šaknis, apie krikščioniškąją Europą. Tačiau, jei kalbame apie krikščioniškas šaknis, turime sau atsakyti ir į klausimą, kaip mes suvokiame krikščionybės vaidmenį demokratinėje Europoje. Daugelyje Vakarų šalių religinė ir tautinė tapatybės atsiskyrė, kai tuo tarpu kai kuriose Rytų šalyse religinė ir tautinė tapatybė yra tarpusavyje susipynusios. Ar tikrai, klausė patriarchas, krikščionys neturi kito pasirinkimo, kaip tik siekti jėga įtvirtinti savo įsitikinimus, priešindami juos kitų įsitikinimams ir principams? O gal Europos krikščionys gali būti atviri ir gerbti kitus, priimti įvairovę? (jm / Vatican News)
