Prieš 400 metų – 1623 m. birželio 19 d. – gimė prancūzų filosofas, teologas, matematikas ir fizikas Blaise’as Pascalis. Šia proga popiežius Pranciškus parašė apaštališkąjį laišką „Sublimitas et miseria hominis“ („Žmogaus didybė ir skurdas“). Pirmadienio rytą jis buvo pristatytas Vatikano spaudos salėje.
Pranciškus primena, kad Blaise’as Pascalis visą savo gyvenimą buvo aistringas tiesos ieškotojas. Jau ankstyvoje jaunystėje jis padarė svarbių atradimų, tačiau jam visą laiką rūpėjo ir tai, kas peržengia mokslinio pažinimo ribas. Didžiulės mokslo pažangos, o kartu ir pradedančio įsitvirtinti filosofinio ir religinio skepticizmo laikais gyvenęs Blaise’as Pascalis buvo nerimstantis ir nenuilstantis tiesos ieškotojas, kurį traukė nauji ir vis tolimesni horizontai. Pascalio sieloje visą laiką aidėjo klausimas, kuriuo psalmininkas kreipiasi į Dievą: kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?
Žmogus visada siekia atsakymų, kurie paaiškintų gyvenimo prasmę, nori turėti integralią žmogaus likimo ir vilties viziją. B. Pascalis realistiškai primena, kad egzistuoja didžiulė disproporcija tarp mūsų begalinio noro būti laimingiems ir pažinti tiesą ir, kita vertus, mūsų pažinimo galių ribotumo bei fizinio silpnumo, vedančio į mirtį. Tos begalinės bedugnės negali užpildyti niekas kitas, kaip tik begalinis ir nekintamas Dievas.
Popiežiaus laiške paminėta B. Pascalio 1654 m. lapkričio 23 d. išgyventa mistinė patirtis – vadinamoji Ugnies naktis. Savo patirtą mistinį išgyvenimą jis pats palygino su tuo, ką Mozė patyrė prie degančio krūmo. Mūsų Dievas nėra abstraktus Dievas ar kosminis Dievas, jis yra asmeninis Dievas: Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas. Tą naktį B. Pascalio išgyventa susitikimo su asmeniniu Dievu patirtis paskatino gilaus atsivertimo procesą.
Rašydamas apie prancūzų mąstytojo įtaką katalikų tradicijai, Pranciškus primena savo pirmtako Benedikto XVI pastabą, kad katalikybė atmeta vadinamąjį fideizmą, siekiantį supriešinti tikėjimą ir racionalumą. Tikėjimas į Dievą ir žmogaus racionalumas vienas kitam neprieštarauja, tačiau galimybė protu priimti tikėjimą taip pat yra Dievo dovana. Tikėjimas ir protas nėra vienas su kitu nesuderinami, tačiau tikėjimo lygmuo pranoksta proto argumentų lygmenį. B. Pascalis, rašo popiežius, – tai išskirtinio racionalumo krikščionis, mus mokantis, kaip suprasti Dievo dovanas, pranokstančias proto gebėjimus.
Galiausiai Pranciškus užsimena apie paskutines prancūzų mąstytojo neilgo, bet labai kūrybingo gyvenimo akimirkas. B. Pascalis mirė sulaukęs tik 39 metų. Ramiai pasirengęs žemiškojo gyvenimo pabaigai, priėmęs sakramentus, jis tarė: „Tegul Dievas niekada manęs neapleidžia“. Popiežius linki, kad šio mokytojo ir liudytojo rašytinis palikimas ir gyvenimo pavyzdys, taip labai įsišaknijęs Kristuje, padėtų mums ištvermingai eiti tiesos, atsivertimo ir meilės keliu. (jm / Vatican News)