Talentingas, perspektyvus jaunas mokslininkas – taip apie iš Plungės kilusį Tomą Petreikį atsiliepia plungiškiai bibliofilai. Vilniaus universiteto Knygotyros ir dokumentotyros instituto lektorius, socialinių mokslų daktaras gali didžiuotis plačia akademine veikla: paskaitos universiteto studentams, mokslinių straipsnių knygotyros ir istorijos temomis rengimas bei publikavimas, dalyvavimas, pranešimų skaitymas įvairiuose mokslo renginiuose ir pan. Už mokslo pasiekimus 2010 m. Vilniaus universitete jaunajam mokslininkui suteiktas magistro MAGNA CUM LAUDE diplomas, o magistro baigiamąjį darbą „Žemaitijos knygos kultūra“ (vadovas prof. Domas Kaunas) Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjunga 2011 m. pripažino geriausiu 2010 m. humanitarinių mokslų srities darbu Lietuvoje. Tomas – prisiekęs bibliofilas, yra Vilniaus Martyno Mažvydo ir Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubų narys. Ir jo mokslinių tyrinėjimų objektas – knyga, ne bet kokia, o Žemaitijos knyga. Apie knygą ir šis pokalbis.
– Vieno susitikimo Plungėje metu esate užsiminęs, kad Žemaitijos knyga išliks tema visam Jūsų gyvenimui. Kodėl būtent Žemaitijos knyga? Pasirinkimą lėmė kilmės šaknys?
– Vilniuje supratau, kas iš tikrųjų yra žemaitis ir ką jis turėtų veikti šiame globalėjančiame pasaulyje. Tam galbūt turėjo įtakos ir tai, kad dar pirmame kurse mane laikė savu „kitataučiu“, kietesnio sprando ir su ryškiu akcentu. Įvairesni žmonės vilniškiams patinka, tad niekas man nekliudė, o dažnai net ir skatino laisvai rinktis gyvenimo kelio orientyrus. Konkretesnės tyrimų temos pasirinkimui įtakos turėjo ne vien mano domėjimasis Žemaitijos praeitimi, bet ir plungiškio profesoriaus Domo Kauno įžvelgta Žemaitijos knygos „terra incognita“, jo paskatinimas ir nuoširdus dėmesys kraštiečiui.
– Kuo ypatinga ir patraukli Jūsų tyrinėjama knyga?
– Žemaitija nebuvo ir nėra kultūros dykvietė, tai – Didžiosios Lietuvos lietuviškoji užuovėja, palikusi vertingų savosios būties reliktų. Į knygą buvo atsiremiama statant Lietuvos valstybės pamatus, grindžiant lietuvių tautos siekius ir piešiant žemaitiškąjį pasaulio vaizdą. Lietuvių tautos charakteris buvo ir išliko regioninis, todėl ir kultūros reiškiniai negali būti vertinami atsietai. Žemaitijos knygos kultūros pažinimas leidžia įvertinti ne vien literatūrinių tekstų, bet ir knygos gyvenimo kelią regiono bendruomenėje. Individualių ir kolektyvių vertybių raiškos knygos kultūroje pažinimas, atrodo, niekada nesibaigia šioje besikeičiančių socialinių santykių ir sparčios technologinės kaitos epochoje.
– Su kokiu didžiausiu atradimu, kėlusiu nuostabą, teko susidurti tyrinėjant šią sritį?
– Atradimai dažnai įvyksta netikėtai. Sklaidant Žemaičių vyskupui Motiejui Valančiui priklausiusius XIX a. bažnytinius kalendorius, viename iš jų teko pastebėti keletą sudžiovintų augalo lapų. Botanikai nustatė, kad tai XIX a. augalas, šiuo metu Lietuvoje beveik nebesutinkama darželių gėlė – vaistinė balzamita. Ją seniau valstiečiai mėgdavę dėti į maldaknyges dėl kvapiųjų ir apsauginių savybių. Knygos turėjo kvepėti, ir kandys jų nepulti. Restauratoriai tokius knygų priedus dažnai išmeta kaip nereikalingas šiukšles, tad šias M. Valančiaus relikvijas išvysti buvo netikėtumas. Vėliau išaiškėjo, jog vyskupas buvęs aistringas sodininkas, kurio vienintelis laisvų valandų palikimas išliko niekieno nepastebėtas seniai užmirštoje knygoje. O kiek tokių palikimų slepiasi tūkstančiuose niekieno neatverstųjų?
– Koks Jūsų paties kelias į knygą? Kas lėmė, kad atsidūrėte būtent ten, kur dabar esate, – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete?
– Šeimos aplinkoje būta keistenybių: tėvas senus laikraščius veždavo į kaimą ir sandėliuodavo. Kartą paklaustas, kodėl jų tiesiog neišmeta, atsakė, kad tai istorijos šaltinis. Tuo metu buvo politinių lūžių laikmetis. Vaikystėje mėgau skaityti pasakas, o vėliau buvau tikras Karlo Majaus kūrybos gerbėjas. Simono Daukanto bibliofilų klube pasirodžiau jau baigęs mokyklą. Studijuodamas universitete, svečio teisėmis lankiau Martyno Mažvydo bibliofilų klubą. Pradėjo sparčiai kauptis asmeninė biblioteka. Palankiai susiklosčiusios Knygotyros magistro studijos Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, o vėliau ir doktorantūra įliejo mane į fakulteto bendruomenę. Knygų rinkimas ir skaitymas tapo kasdienybe.
– Popierinė knyga šiuolaikiniame pasaulyje vis labiau tolsta nuo žmonių, ypač jaunimo. Kaip, Jūsų nuomone, reikia sudominti vaiką knyga?
– Ne knyga, o žmogus tolsta nuo jos. Gausioje įdomesnių ir patrauklesnių, labiau įtraukiančių skaitmeninių produktų pasiūlos rinkoje tradicinė knyga nebeatrodo „vertingas“ dėmesio objektas. Įsismaginusio, įtraukto, o kartais ir jau sutrikusio dėmesio skaitytojui darosi sunkiau sustoti ties rimtąja literatūra. Jaunuolio savistaba turėtų šnibždėti apie trumpalaikių ir ilgalaikių pasirinkimų svarbą. Stebint jaunimo socialių medijų profilius, galima pastebėti ir teigiamų poslinkių. Tampa madinga skelbti skaitomų ar įsigytų knygų fotografijas, knygos vis dažniau sutinkamos kavinių ar greito maisto restoranų interjeruose, vystosi antrinė knygų rinka, knygų mainai ir t. t. Vaikas knygą turėtų atrasti anksčiau nei planšetę ar mobilųjį telefoną, ir to, manau, pakaktų, kad nors truputį pristabdytume beprotišką veržimąsi į skaitmeninės galvosenos epochą.
– Jūsų nuomonė apie skaitmenines knygas? Popierinei knygai ji – draugas ar negailestingas konkurentas?
– Skaitmeninės ir tradicinės knygos mirtinų kovų scenarijus kuriamas griežtųjų šių medijų garbintojų. Bandoma iš naujo įskelti žmonijos technologinės pažangos kibirkštį, kurios priešakyje stovėtų naujoji knygos versija. Tradicija ir naujybė nėra absoliučios konkurentės, nes naujoji knyga iš senosios išsineša daug bendrų dalykų, o senoji knyga sparčiai pildoma skaitmeniniais papildiniais. Skaitmeninių knygų leidybos grandinė trumpesnė, todėl joje vyrauja daugiau neprofesionaliosios savilaidos, didesnis rimtosios minties skepsis, orientuojamasi į internetinę skaitymo patirtį. Tradicinė knyga turi silpnesnes paieškos funkcijas, ilgesnis skaitytojo kelias iki jos bibliotekose ir knygynuose, bet skaitymo ir darbo su spausdinta knyga malonumas didesnis. Kol kas tradicija laimi net ir tose anglakalbėse knygų rinkose, kuriose skaitmeninė knyga rodė tikrą konkurenciją.
– Kokie Jūsų, kaip mokslininko, planai?
– Artimiausi ateities planai šiuo metu susitelkia į Pirmojo pasaulinio karo Žemaitijos kultūros vertybių tyrimus. Išlikę šaltiniai leidžia įvertinti Didžiojo karo atneštus praradimus: atsitraukdami rusai viską tempė gilyn į Rusiją, įsiveržę vokiečiai nusavino dvarus, rekvizavo karo pramonei reikalingą religinių bendruomenių turtą, rinko ir vežė į Vokietiją meno ir kultūros vertybes. Epizodiškai palankia situacija apiplėšinėti mus naudojosi ir bermontininkai bei sąjungininkai latviai. Į šiuos ilgus praradimų sąrašus pateko archyvai, bibliotekos, varpai, meno kolekcijos, ritualiniai indai ir kt. Esame ne kartą apiplėšti, todėl vien šio naikinimo masto įvertinimas atrodo svarbus suvokiant, kad ne be išorinės pagalbos esame daug ko netekę amžiams. Apdairumu ir protekcija spėta kai ką vertingesnio išsaugoti, bet skirtingos Plungės ir Rietavo Oginskių dvarų patirtys liudija, kad daug ką lėmė savininkų asmenybės ir ištikimi pavaldiniai.
– Dažnai sugrįžtate į gimtąjį miestą? Gal Plungės bibliofilai gali tikėtis Jūsų paskaitų jiems įdomiomis temomis?
– Plungėje pabuvoti tenka dažniau per šventes ir atostogas, bet yra nerašyta tradicija grįžti nors kartą per mėnesį. Tenka retkarčiais ir Simono Daukanto bibliofilų klubo posėdžiuose dalyvauti. Sostinės naujienos plungiškiams yra įdomios, kartais ir bendri sumanymai suartina. Pastaruoju metu tenka rūpintis iš Alsėdžių kilusio dailininko ir bibliofilo Kazio Varnelio gimimo 100-ųjų metinių programa, į kurią bandoma įtraukti rajono savivaldybę ir vietos kultūros įstaigas, tad yra tikimybės mane Plungėje išvysti dažniau. Bendradarbiavimo ir pasilikimo vietos bendruomenėje galimybių yra, tik žmogus turi jaustis pilnavertis tos bendruomenės dalyvis.
Daiva GERIKIENĖ / laikraštis „Plungės žinios“
