Kompozitorius Kęstutis Antanėlis (g. 1951) – išskirtinė Lietuvos kultūros asmenybė. Dar būdamas paauglys subūrė pirmąjį ansamblį, kuriame grojo ne tik originalias savo pačių dainas, bet ir jaunimo ypač mėgstamus „The Beatles“ bei „The Rolling Stones“, 1971 m. su kompanija antri pasaulyje pastatė roko operą „Jesus Christ Superstar“, o kūrinys „Meilė ir mirtis Veronoje“ iki šiol sulaukia naujų pastatymų, – ir patį kompozitorių dar sovietmečiu išgarsino ne tik Lietuvoje, Vokietijoje, bet ir JAV.
Šiemet 65-erių metų jubiliejų minintis kompozitorius dalijasi spalvingais atsiminimais apie tų laikų muzikinę sceną, kūrybinius nuotykius, „katės ir pelės“ žaidimus su saugumu bei kultūros funkcionieriais, taip pat ir mintimis apie kūrybą bei šiandienę muzikos rinką.
Esate pokario vaikas, gimęs tuomet, kai miškuose dar gyveno Lietuvos partizanai, o viešas šalies gyvenimas maršo ritmu buvo verčiamas komunistine tikrove. Tačiau iš žmonių atsiminimų ryškėja, kad ir tada skirtis tarp pokario realybės ir Nepriklausomos Lietuvos buvo akivaizdi. Įdomu, ar tokie tėvų, senelių atsiminimai tapo ir Jūsų vaikystės istorijų, mitų dalimi?
Mano senelis, mamos tėtis, valdant carui Nikolajui II, dirbo karo mediku, gaudavo gerą atlyginimą, tad netoli Zarasų įsigijo dvarą. Jis buvo visuomeniškai aktyvus, domėjosi politika, todėl išmanė įvykius, kurie prasidėjo Rusijoje 1917 metais. Būtent ten jis iš arti pamatė lenininę sistemą, bolševizmo keliamą grėsmę ir nedelsdamas sugrįžo į pradedančią atsikurti Lietuvą.
1920 metais jis tapo Steigiamojo Seimo nariu, o 1926-aisiais nuo sušaudymo išgelbėjo Justą Paleckį, kuris galėjo tapti penktuoju komunaru, apkaltintu perversmo organizavimu. Dvejus metus senelis jį slėpė savo dvare ne tiek kaip politinį veikėją, bet kaip perspektyvų jauną poetą. Šis žingsnis 1940-aisiais rusams užėmus Lietuvą jį išgelbėjo nuo kalėjimo ir tremties: jam buvo leista pasitraukti iš viešo gyvenimo, ir jis iki 1965 metų ramiai dirbo gydytoju Ukmergėje. Iki pat mirties Vilniuje ar Kaune, kur gyveno jo vaikai, be svarbaus reikalo nesirodė.
Apie bolševikų siautėjimus Rusijoje per revoliuciją, taip pat ir apie komunistų darbus Lietuvoje senelis ir man kartais papasakodavo. Tiesa, mūsų šeimoje labiausiai antikomunistiškai nusiteikusi buvo mano mama: ji savo pažiūrų neslėpė, dėl to senelis ant jos papykdavo. Tad, augdamas tokioje aplinkoje, ir aš turėjau tam tikros politinės nuovokos…
Beje, kaip tik iš mamos paveldėjau polinkį muzikai, o iš tėvelio – dailei.
Ar jie buvo kūrybos žmonės?
Ne, tik šiek tiek „prie meno“. Savo dvare senelis buvo nupirkęs gerą vokiečių firmos „Blüthner“ koncertinį pianiną, tad dar vaikystėje mama skambino iš natų. Vėliau tas pianinas atsidūrė mūsų namuose, Vilniuje. Mama dažnai juo grodavo, kažką, matyt, grojau ir aš. Tad galima sakyti, kad muzika lydėjo mane nuo ankstyvos vaikystės.
Tėtis, nors jokių mokslų, susijusių su daile, nebuvo baigęs, tačiau, matyt, tam turėjo gabumų. Studijuodamas teisę Vilniaus universitete, kad išlaikytų šeimą, buvo įsidarbinęs dailininku Filharmonijoje, kur piešė koncertų afišas-plakatus. Tačiau tai buvo trumpalaikis užsiėmimas, tad jo piešimą labiau reikėtų priskirti atsitiktinumui.
Tuo tarpu man piešti ne tik patiko, bet ir neblogai sekėsi. Gan anksti mama mane nuvedė į dailės mokyklą, įsikūrusią buvusiose vienuolyno patalpose, šalia Šv. Jurgio bažnyčios, ten, kur dabar yra Vyriausybės rūmai. Čia dirbo skulptorius Vytautas Šerys, tapytojai Juozas Miliūnas, Antanas Kmieliauskas ir daugelis kitų talentingų Lietuvos menininkų. Vėliau ši mokykla persikėlė į S. Konarskio gatvę, kur veikia iki šiol.
O ar tiesa, kad muzikos pamokos Jums buvo bausmė už blogą elgesį?
Taip, anuomet Salomėjos Nėries mokykloje buvo tokia tvarka – labiau padūkusius vaikus bandė suvaldyti įvairiomis veiklomis bei būreliais. Taip patekau į mūsų mokykloje repetavusį dūdų orkestrą, o, pavyzdžiui, Arūnas Storpirštis – į dramos būrelį. Matot, kas dabar iš to išėjo…
Iš pradžių man davė pūsti baritoną ir tenorą, paskui – trimitą. Kadangi tai nebuvo labai sudėtingas instrumentas, man tiko. Taip pamažu susipažinau su natomis. Kad mažiau binzinėčiau, mama įtaisė dar į pianino pamokas. Aišku, paslapčia nuo tėvų neretai tas pamokas leisdavau su bernais durnavodamas Senamiesčio griuvėsiuose. Tačiau orkestre man patiko: nors grojome gan paprastus kūrinius, tačiau 5–6 balsais, o tai darė įspūdį. Tai buvo pirmosios rimtos pamokos, kurios padėjo pamatus tolesnei mano kūrybinei veiklai.
Būdamas šeštoje–septintoje klasėje, negalvodamas apie jokią kompoziciją, ėmiau užsirašinėti į galvą šaunančias muzikines temas. Tai buvo juodraščiai, kažkokie nebaigti fragmentėliai, motyvai, tačiau būtent iš jų netrukus atsirado ir pirmosios dainos.
Po kelerių metų „Žinijos“ draugijoje Viačeslavas Ganelinas suorganizavo diksilendą, kuris du kartus per savaitę grojo džiazo programas. Aš čia pūčiau antrąjį trimitą. Manau, kad būtent klasika ir džiazas labiausiai formavo mano skonį bei muzikos sampratą. Namuose klausydavausi „Liuksemburgo“ radijo muzikinių programų bei „Amerikos balso“ laidą „Jazz Hour“, kurią vedė Willis Conoveris.
O vieną dieną, per „Liuksemburgo“ radiją išgirdęs „The Beatles“ dainą „Love Me Do“, mečiau trimitą bei pianiną ir puoliau groti gitara…
Ką gi tokio Jūs išgirdote Bitlų muzikoje?
Ta muzika pataikė tiesiai į dešimtuką, ji tiesiog pagavo… Turbūt labiausiai pakerėjo netikėtos harmonijos ir puikios melodijos. Paulas McCartney turėjo muzikinį išsilavinimą – jis buvo klarnetistas, o Johnas Lennonas – ne. Būtent dėl to jų kūrybinis tandemas buvo toks įvairiapusiškas. „The Beatles“ kompozicijos neišmąstytos, o pajaustos, gimusios iš vidinės intuicijos. Vėliau, beje, tokios keistos logikos ir sprendimų atradau ir Ravelio, ir Debiusi, ir Bacho kūryboje. Tad ir šiandien manau, kad kūryboje daug kas priklauso nuo neordinaraus požiūrio ir laisvės daryti ne taip, kaip įprasta, o kaip jauti, kad reikia.
Turbūt natūraliai jų muzika pagavo ir mane patį. Beje, tokia pačia patirtimi galėtų pasidalinti ne vienas mano kartos jaunuolis tiek šioje, tiek ir anoje Geležinės uždangos pusėje. Išgirdęs jų muziką iškart pradėjau mokytis groti gitara, o netrukus iš visokių juodraščių, temų užuomazgų gimė ir pirmosios dainos. Kadangi Bitlus tuomet išgirdau ne aš vienas, mokykloje su bičiuliais subūrėme grupę. Repertuarą sudarė „The Beatles“, taip pat „The Rolling Stones“, „The Animals“ ir mūsų pačių sukurtos dainos. Pradžioje grojome mokykloje, vėliau ir Universiteto aktų salėje, M. K. Čiurlionio gatvėje, kitose mokyklose išleistuvių proga, VISI salėje ir Dailės instituto rūsiuose.
Kai mūsų muziką išgirdo kompozitorius Mikas Vaitkevičius, priglaudė savo orkestre „Ritmas“. Jam esu dėkingas ir už pirmąsias orkestruotės pamokas, kurias vėliau tęsiau pas Eduardą Balsį, ir tai man labai pravertė ateityje kuriant savo muziką.
Atrodo, 1967 metais, man dar besimokant Salomeikoj, mūsų grupė pasirodė per televiziją. Mums tai buvo labai didelis įvykis. Pamenu, M. Vaitkevičius atnešė kelis Teisučio Makačino kūrinius ir pasiūlė juos gerai surepetuoti. Norėdami patekti į televiziją, iš pradžių turėjome gauti Meno tarybos leidimą. Šį barjerą nesunkiai įveikėme pagroję T. Makačino ir kelias savo dainas. Mūsų „išstojimas“ per televiziją vyko tiesioginiame eteryje, mat anuomet niekas iš anksto laidų neįrašinėjo, todėl, gaila, šis įrašas taip ir neišliko.
Iki šiol įsivaizdavau, kad gitaros ir apskritai roko muzika sovietinėje santvarkoje buvo laikoma „supuvusių Vakarų ideologijos įrankiu“, todėl viešai nebuvo leidžiama groti, o jus leido net į televiziją…
Tada nebuvo žodžio „rokas“, o tokią muziką apibūdinti buvo vartojamas žeminantis terminas „bigbitas“. Pasakyti „rokas“ buvo tolygu nusikeikti. Beje, anuomet apskritai muzikinis stilius nebuvo įvardijamas, pavyzdžiui, mūsų kolektyvas būdavo pristatomas kaip „Vokalinis instrumentinis ansamblis“.
Kita vertus, gitaros ar pati kolektyvo sudėtis niekam nekėlė jokių problemų. Esmė – atliekamas repertuaras. Po pirmojo pasirodymo per televiziją mus kviesdavo dažniau, tačiau groti galėjome ne Bitlus, o pripažintų kompozitorių – M. Vaitkevičiaus, T. Makačino, M. Noviko, B. Gorbulskio, A. Raudonikio – kūrinius. Kartais, beje, praleisdavo ir švelnesnes mūsų pačių sukurtas dainas.
O kaip buvo kontroliuojamas repertuaras?
Prieš kiekvieną koncertą turėdavome gauti Kultūros ministerijos patvirtinimą planuojamai atlikti programai. Pateikdavome kūrinių sąrašą, kuriame įrašydavome kompozitoriaus bei žodžių autorių pavardes. Jei ministerijos funkcionieriui niekas neužkliūdavo, galėdavome groti.
Tačiau mūsų repertuaro pagrindą sudarė jaunimo pamėgtos „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ir kitų Vakarų grupių dainos, taip pat ir mūsų pačių kūriniai pagal Bernardo Brazdžionio, Sigito Gedos, Salio Šemerio eiles. Ne viena jų buvo gan stipriai antisovietinė. Tad, norėdami apeiti kontrolės sistemą, Bitlus vertėme į lietuvių kalbą, nes angliškai groti tikrai niekas nebūtų leidę, o Kultūros ministerijai pateikdamas dainų sąrašą rašydavau, kad tai mano arba pagal liaudies žodžius sukurtos dainos. Žinoma, tai buvo kliedesiai…
Ir vis dėlto, ar galima sakyti, kad Jūs buvote patogūs tuometinei valdžiai?
Nelindome į akis, kad mūsų neuždraustų, tiesiog laviravome taip, kad galėtume groti. Manau, jog mus vertino kaip rimtus muzikantus, nes mano aranžuotes peržiūrėdavo M. Vaitkevičius, kas būdavo blogai – pataisydavau.
Kadangi mūsų kolektyvas priklausė M. Vaitkevičiaus „Ritmui“, koncertuodavome drauge. Pavyzdžiui, Ryšių klube, kuris priklausė Ryšių ministerijai, rengdavome dviejų dalių koncertus: pirmoje dalyje grodavome populiarias estradines dainas, o prie kolektyvo prisijungęs Stasys Povilaitis – džiazuodavo amerikiečių George‘o Gershwino bei Duke‘o Ellingtono kompozicijas. Beje, šių kūrinių autorių taip pat negalėdavome afišuoti, todėl pats M. Vaitkevičius koncerto programoje įrašydavo – „Negrų liaudies daina“, o tai groti buvo galima. Antroje vakaro dalyje grodavo mūsų kolektyvas, ir tada skambėdavo daugiau vadinamojo „bigbito“. Žinoma, čia irgi apsiribodavome švelnesnėmis kompozicijomis, kad publika, gink Dieve, nepradėtų, kaip tada sakydavome „palaikyti ritmo“ – šokti.
Na, o rokenrolą ir džiazą grojome atskirai nuo „Ritmo“, tai yra šokiams. Tai buvo pokoncertinė alternatyvioji saviveikla, kur jau skambėdavo rokenrolas, o publika kratydavosi kaip reikiant. Tiesa, įsišėlti neleisdavo budri stebėtojų akis – visada kas nors būtinai įjungdavo šviesas, taip leisdami suprasti, kad publika turėtų nuraminti savo emocijas, ir tik tokiu atveju koncertas būdavo tęsiamas.
Regis, 1970 metais su M. Vaitkevičiaus „Ritmu“ akompanavome Dainų šventei, o už tai dovanų gavome koncertinę kelionę į kapitalistines šalis – Graikiją, Italiją, Prancūziją, Turkiją. Įdomu tai, kad čia, Lietuvoje, prieš kiekvieną koncertą reikėdavo suderinti programą ir gauti leidimą kiekvienam kūriniui, o šioje kelionėje mums leido groti, ką norime. Būtent taip ir pasakė: „Grokite, ką norite.“ Tai buvo visiškai netikėta ir sunkiai suvokiama protu. Vėliau supratau, jog tokiu būdu buvo stengiamasi pagražinti sovietinę tikrovę, vakariečiams parodant, kad ir pas mus egzistuoja kūrybos laisvė, o rokenrolas skamba ir Sovietų Sąjungoje.
Mes plaukėme laivu „Litva“, o dauguma keleivių buvo užsieniečiai. Kiekvieną vakarą laivo restorane grojome šokiams, už tai gaudavome, regis, po 5 rublius. Taip pat ir krante, skirtingose šalyse – Turkijoje, Graikijoje, Italijoje, Prancūzijoje – rengdavome po kelis koncertus, o Stambule ir Atėnuose grojome Sovietų Sąjungos ambasadose. Ši kelionė truko maždaug mėnesį, ir mums tai buvo pažintis su visai kitokiu pasauliu…
Ar laisvės dvelksmą pajutote išgirdęs ir žymiąją Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jesus Christ Superstar“, kurią su kompanija netrukus ryžotės net pastatyti?
Vaikystės draugas Aidas Kupčinskas šią dvigubą plokštelę iš Anglijos gavo tik jai pasirodžius Didžiojoje Britanijoje. Iki šiol atsimenu tą įspūdį, kurį padarė muzika. Tai buvo aukšto lygio bliuzas bei rokenrolas – mūsų širdies muzika. Iškart užsimaniau bent kelias dainas įtraukti į mūsų grupės repertuarą. O pasigilinęs į Timo Rice‘o libretą, parašytą pagal šv. Jono evangeliją, – suvokiau, jog ši plunksna verta Šekspyro.
Kadangi šio kūrinio gaidos dar nebuvo išleistos net Anglijoje, į juostinį magnetofoną persirašiau muziką ir ėmiau užrašinėti partitūrą. Netrukus keletą kompozicijų ėmėme groti mūsų koncertuose, kaip įprasta, Kultūros ministerijai tai pristatydami kaip savo kūrybą ar „Negrų liaudies muziką“. O paskui Vytautas Kernagis, kuris tuo metu jau studijavo aktorinį, pasiūlė sugroti visą operą. Taip mes ją ir pastatėme pirmi Europoje ir antri pasaulyje…
Kiek užtruko pasirengimas?
Maždaug pusmečio man prireikė visai partitūrai surašyti bei surepetuoti. Muzikantų ir dainininkų buvo maždaug 35 žmonės – tai trečdalis simfoninio orkestro – jauni žmonės, kai kas iš Konservatorijos, kiti iš čiurlionkės, treti – džiazmenai, žodžiu, marga draugija.
Kai iš plokštelių „paimdavau“ naują kūrinį, jį repetuodavome, o kol jį „nušlifuodavome“, jau turėdavau ir kitų arijų partitūras. Repetuodavome vakarais, kartais ir naktimis Ryšių klube. Žinoma, su tokia kompanija, o juolab muzika labai nepasislėpsi – kažkas mums reguliariai išjungdavo elektrą, tad dalį repeticijų tekdavo nutraukti anksčiau laiko. Tačiau turėjome parako ir didelį norą tai padaryti.
Pradžioje naiviai tikėjausi, kad šios operos pastatymui iš Kultūros ministerijos gausime oficialų leidimą. Valdininkams sakiau, jog kūrinyje nagrinėjama antiokupacinė tematika, žinoma, turėdamas galvoje fašistų okupaciją. Juk kūrinyje Judas su Simonu Zelotiečiu agituoja Jėzų, pasinaudojus savo įtaka, pirmiausia išvyti romėnus iš Jeruzalės, o paskui skelbti savo Dangaus karalystę. Būtent ši tema ir yra pagrindinė operoje, o Judas čia – net svarbesnis veikėjas už Jėzų, mat būtent jo arijomis pradedamas ir užbaigiamas visas kūrinys.
Ir Jūs manėte, kad bus leista viešai atlikti šį kūrinį?
Kuo nuoširdžiausiai… (juokiasi) Problema buvo ne kūrinio idėja ar jos interpretacija, o pats pavadinimas – „Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Juk vien Jėzaus vardą paminėjus komunistus supykina… Jei opera vadintųsi, pavyzdžiui, „Judas ir jo draugai“, esu tikras, niekam tai nebūtų užkliuvę.
Kadangi kūrinys jau buvo parengtas, nesinorėjo trauktis, tad nusprendėme per Kalėdas jį pagroti Dailės instituto aktų salėje. Laiką taip pat pasirinkome sąmoningai – tai buvo savotiškas noras atsikirsti vyravusiai ateistinei ideologijai. Aš savęs nepriskyriau nei prie disidentų, nei prie tikinčiųjų, tačiau per „Mokslinio komunizmo“ paskaitas buvau prisiklausęs tokių kliedesių, kad norėjosi kažką daryti priešingai…
1971 m. gruodžio 25 d. įvykusio koncerto scenografiją sukūrė tapytojai Galius Kličius, Raimundas Sližys ir skulptorius Mindaugas Navakas, muzikantai ir dainininkai buvo apsirengę sceniniais kostiumais, o salė apšviesta ir įgarsinta. Tad koncertui buvome pasirengę rimtai.
Koks buvo Jūsų paties vaidmuo?
Nebuvo kam, tad man teko atlikti Karaliaus Erodo partiją. Atvirai prisipažinsiu, sudainavau gan nevykusiai, bet kadangi tai buvo tik viena arija, viso spektaklio nesugadinau… Taip pat grojau gitara antraeiles partijas, mat ir gitaristas buvau nelabai koks – man lengviau rašyti, nei groti. Pagrindines klavišinių partijas atliko genialus pianistas Balys Žiūraitis ir kompozitorius Tomas Leiburas, Jėzaus partiją dainavo Vidas Petkevičius, Judą įkūnijo Alfonsas Vaškevičius, Simoną Zelotietį – Rimas Jasenka, Petrą – Mindaugas Navakas, Poncijų Pilotą – Aleksandras Kavoliūnas, Mariją Magdalietę – Nelė Braus, garsą režisavo Vidas Jankevičius ir t. t. Tad su tokia kompanija buvo ir drąsu, ir smagu lipti į sceną.
Tačiau koncertas neapsiėjo ir be saugumiečių?
Iš anksto buvo aišku, kad Saugumą šis koncertas taip pat domina, todėl plakate tapytojas G. Kličius užrašė, kad koncertas prasidės 20 val., o patys paskleidėme kalbas apie pradžią dviem valandomis anksčiau. Taip ir buvo, kaip tikėjomės: saugumiečių „voronokai“ suvažiavo apie 19 val., o pamatę, kad koncertas jau kaip reikiant įsivažiavęs, nedrįso žengti į sausakimšą salę ir nutraukti grojimo. Jie vylėsi mus išgaudyti koncertui pasibaigus. Kadangi žinojau visokiausius užkaborius ir išėjimus, tik baigę groti per Vitražo katedrą, o iš ten pro Bernardinų bažnyčią pabėgome lauk. Saugumiečiai mūsų taip ir „neišgraibė“.
Tiesa, jau kitą dieną kagebešnikai mane „supakavo“ paskaitose ir nuvežė į Lenino g. 40 – Saugumą. Nemušė, tik klausinėjo visokiausių niekų, spigino į akis lempą ir varė visokius kliedesius. Aš stengiausi kuo mandagiausiai atsakinėti, tikėdamasis, jog taip pavyks išvengti belangės. Manau, kad mane išgelbėjo tai, jog apie šį koncertą pranešė „Amerikos balsas“. O gal nenorėdami prasidėti su tokiu durniumi paleido.
Jokių sankcijų už tokį įžūlumą nesulaukėte?
Mane pašalino iš VISI be teisės tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Tiesa, po pusmečio profesorius Mykolas Burokevičius, gavęs mano patikinimą, jog daugiau nieko panašaus neiškrėsiu, priėmė atgal. Po kelerių metų, stojant į Dailės institutą, tuometinis rektorius Vincentas Gečas priminė „Jėzaus“ pastatymą, pirštu pagrūmojo, tačiau mokytis leido.
Tačiau ir po roko operos pastatymo koncertuose grodavome vieną kitą ariją iš „Jėzaus“, tiesa, jau ne angliškai, bet lietuviškai. Prie to prisidėjo mano bendraklasis O. Zacharenkovas, puikiai išvertęs tekstus ir juos pritaikęs muzikai.
Jaunam žmogui visada rūpi daryti kitaip, peržengti sistemą, tad taip mes plėtėme ribas… Pamenu M. Burokevičius mus nuoširdžiai ragino dainuoti apie gražiai kylančius naujus Vilniaus rajonus, puikiai dirbančius statybininkus ir šviesią komunistinę tikrovę… Bet mes tik linksėdavome galvomis, o vis tiek darėme savaip…
Jau vėliau, 1985-aisiais, su poetu Sigitu Geda sukūrėme oratoriją „Keturios lietaus šalys“. Tai buvo kūrinys apie Lietuvą ir mus pačius. Įsivaizduokite tuo metu S. Gedos parašytus žodžius: „Slibinas raudonas išlenda iš vandenų…“ ar „arkim broliai pūdimėlį, saugokim namus, saugokim vieni kitus“ – tai aiškiausiai antitarybinis tekstas. O mes tai grojome Vilniaus ir Kauno filharmonijose, po metų – Vilniaus universiteto Petro Skargos kieme. Paskui teko eiti pas VU rektorių ir išklausyti nemažą moralą bei patikinimą, kad universitete daugiau niekada neskambės mano kūriniai (juokiasi). Dabar šis tekstas skamba kaip poezija, tačiau anuomet jis tikrai kalbėjo potekstėmis ir simboliais.
Iki šiol didžiausio pasisekimo yra sulaukusi Jūsų roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, Lietuvoje statyta jau ne kartą net ir šiais lakais, taip pat dar sovietmečiu sulaukusi originalaus pastatymo JAV.
Be jokios abejonės, E. Nekrošiaus pastatymas tapo įvykiu Lietuvos teatro scenoje. Tai buvo naujas žvilgsnis į klasikinę dramą. Tai, kad šis kūrinys ir šiandien statomas bei naujai perdainuojamas čia ir užsieniuose, man teikia didelio džiaugsmo. Tiesa, ne visi pastatymai man priimtini – į savo kūrybą stengiuosi žiūrėti rimtai, to tikiuosi ir iš kitų, o kai matau chaltūrinimą, bandymą daryti lengvus pinigus – atsisakau bendradarbiauti. Šiandien jau galiu tai sau leisti…
Šio spektaklio idėjos autorė yra mano žmona aktorė Janina Matekonytė. Ji tuo metu dirbo Jaunimo teatre ir suvedė mane su „Romeo ir Džuljetą“ norinčiu statyti E. Nekrošiumi. Pradžioje sutarėme, kad sukursiu muziką spektakliui, o paskui išsivystė mintis kurti muzikinį spektaklį. Niekas iš mūsų nežinojome, kaip tai turi atrodyti, kaip skambėti, bet buvo smalsu išmėginti savo jėgas. Pagal Šekspyro dramą savarankiškai sukūriau libretą ir muziką, tačiau paskui daviau tekstą peržiūrėti nuo seno mano mėgstamam poetui Sigitui Gedai. Jis paliko mano teksto apie 30 proc., visa kita perrašė; aš juk ne poetas, tik sudėliojau tekstus, kad būtų patogu dainuoti, o S. Geda padarė tikrą poeziją.
Kuo apskritai roko operos žanras Jums pačiam yra įdomus, juk iki šiol jau esate pastatęs 4 originalias operas?
Parašyti gerą melodiją – sunkus darbas. Tai lyg grybavimas – arba užėjai į grybingą vietą, arba ne, ir tai nepriklauso nuo to, kiek laiko praleidai miške. Su muzika tas pat: gali praleisti pusę metų neparašydamas nė vienos geros temos, o gali per dieną parašyti dvi tris temas, kurios, jauti pats, šio to vertos. Paprastai iš dešimties temų devynios pasirodo niekam tikusios – tokia liūdna statistika… (juokiasi) Tačiau atradus vieną, žiūrėk, kažkur turi būti ir kita… Taip viena tema susijungia su kita, o tada pamatai, kad kelio atgal jau ir nėra…
Operoje, nesvarbu, roko ar ne, yra istorija, tam tikra dramaturgija, kitaip tariant, čia viena arija vidiniais saitais susijusi su kitomis. Iš čia ir gimsta pats pasakojimas. Štai kodėl šiame žanre yra labai svarbus libretas. Tekstas yra vienas kūrinio pagrindų, todėl turint gerą poeziją yra lengviau kurti ir muziką. Buvo laikas, kai per Mišias ištisai būdavo giedamos tam tikros Biblijos dalys, tačiau nuo žodžių gausybės pats Žodis netenka savo jėgos. O kai tris minutes giedama „Deus meus“ ar „Agnus Dei“ – emociškai tai jau visai kas kita. Tokiu atveju žodis nėra vien tik verbalinis pasakojimas, jis įgauna tam tikrą antgamtinę prasmę, tampa ženklu. Poezija – tai koncentruotas žodis, o įaustas į muzikinį kūrinį suskamba visu smarkumu.
Kurdamas operas turėjau azarto padaryti ne ką prasčiau už tuos užsienio kompozitorius ir kolektyvus, kurių muziką nuolatos klausydavau ir iš kurių mokiausi. Pavyzdžiui, Amerikos autoriai savo kūryboje sujungė džiazą, svingą, bliuzą – muziką, kuri buvo jų kraujyje, jų kultūros dalimi. O ką mes? Geografiškai su šia muzika neturėjome nieko bendra, bet ji mums taip patiko, kad būtinai norėjosi priimti šį iššūkį – sukurti savo. Dabar, praėjus jau daugiau nei trims dešimtmečiams nuo operos „Meilė ir mirtis Veronoje“ pastatymo, galiu pasakyti, kad tokią muziką kurčiau ir šiaip, vien tik savo malonumui, bet kai dar už tai ir atlygina…
O pinigai už tokius darbus kartais būna tiesiog milžiniški. Po „Veronos“ pastatymo Jaunimo teatre Maskvos kultūros ministerija iš amerikiečių gavo prašymą statyti šį kūrinį. Sovietiniai valdininkai nusiuntė į Ameriką partitūrą, o mane išsikvietė pasirašyti sutikimo, jog neturiu jokių pretenzijų. Žinoma, aš nesutikau, tuomet man buvo pasakyta, kad šis kūrinys – Kultūros ministerijos nuosavybė. Tik 1988 m. būdamas Amerikoje, kur su žmona dalyvavome įspūdingoje „Veronos“ premjeroje, sužinojau, kad už šio kūrinio teises TSRS kultūros ministerija gavo pusę milijono dolerių… Kai operos pastatymo organizatoriai sužinojo, jog rusai man nedavė nė rublio, savaip ištaisė šią klaidą: iš jų gavau 60 tūkst. dolerių ir dviem mėnesiams apmokėtą pragyvenimą bei keliones JAV. Tai buvo solidus ir mus su žmona labai pradžiuginęs honoraras.
Esate muzikas, tačiau taip pat ir dailininkas bei architektas. Ar ir šiandien kaip vaikystėje muzika ir dailė eina greta?
Kai pavargstu nuo muzikos, ilsiuosi piešdamas. Juk muzika – tai darbas su abstrakcija. Suvokti, kas vienu metu vyksta grojant 35 ar šimtui instrumentų ir 64 atlikėjų chorui bei solistams – sudėtingas uždavinys. Muzikiniame kūrinyje vieną akimirką lygiagrečiai vyksta daug įvykių, ir visa tai reikia suvaldyti, sudėlioti tvarką, chaosą paversti harmonija. Kai kas groja garsiau, kai kas tyliau, o kai kam pauzė… Visa tai labai vargina. O piešdamas ar kurdamas skulptūrą atsigaunu, nes tai darbas su konkrečia medžiaga, kurios vaizdas ryškėja čia pat bedirbant.
Kurdamas neišreiškiu savo jausmų, bet iš jų išsivaduoju. Manau, kad dauguma menininkų elgiasi būtent taip… Tad argi svarbu, kokia forma tai darai…
Na, o kaip žvelgiate į šiandienę Lietuvos muzikos sceną? Ar randate ką klausytis?
Atvirai sakant, nieko netikėto seniai jau negirdėjau… Mūsų scenoje tėra vienadienės, tik Lietuvos rinkoje galinčios egzistuoti grupės ir projektai. Išmesk tokius į JAV ar Didžiosios Britanijos sceną, kur konkurencija yra milžiniška, o kokybė – kosminė, mūsų „žvaigždės“ kaipmat praras savo blizgesį.
Šiandien muziką kuria ne kūrėjai, o prodiuseriai, kurie tuo ir užsiima, kad kvailina žmones. Karabasas Barabasas iš „Buratino“ yra pats taikliausias prodiuserio prototipas, o lapė Alisa ir katinas Bazilijus – jo padėjėjai. Amerika jau anksčiau išgyveno tokių pasipinigautojų iš meno periodą, nors ten taip pat yra gausu masinio šlamšto, tačiau šalia yra ir alternatyva – aukščiausio lygio menas. Tuo tarpu mus vis dar už nosies vedžioja muzikos vadybininkai, kurie gaili laiko padaryti gerą produktą, todėl kepa žemo lygio kūrinius ir atlikėjus. Todėl įdomesnės kūrybos ir tegalima rasti užuominų, daigelių, kurie, viliuosi, kada nors užaugs į tvirtus medžius. Tačiau to dar teks palaukti…
Ar muzikos kaip prekės samprata Jūsų negąsdina?
Ne, tai yra visiškai normalus dalykas. Menininkas sukuria kūrinį ir jį pateikia vartotojams, kurie renkasi pagal savo skonį. Lietuvoje problema ta, kad šį procesą valdo ne rinka, o pažintys, skambučiai ir asmeninės protekcijos. Ką rodo ir groja televizija ar radijas – tai savų prodiuserių propaguojamus projektus, iš kurių jie patys ir uždirba. Geriausia, ką gali skleisti prodiuseriai – tai nežinią. Todėl ir rengiami įvairūs muzikiniai konkursai, kuriuose žiūrovas gauna žaidimą, azartą – kas šį kartą bus geriausias, kas iškris… Šiuose šou muzika tėra fonas, dekoracija: iš esmės niekam nerūpi tema, ritmika, harmonija, žodžiai, idėja, svarbu sceninis įvaizdis ir užkulisinės intrigos. Tuo tarpu nepriklausomi kūrėjai į televiziją bei radiją gali patekti tik per atsitiktinumą. Tai nėra laisvos rinkos principas, ir būtent todėl kitokiai muzikai augti ir stiebtis pas mus yra labai sunku.
Kita vertus, muzika šiandien suvokiama kaip pramoga. Grįžęs iš darbo žmogus pavargęs atsisėda prie televizoriaus ir žiūri žinias, filmą, muzikinį žaidimą ar koncertą… Jis taip elgiasi ne todėl, kad yra žioplas, tačiau jis leidžiasi būti kvailinamas masinės produkcijos. Tad tenka apgailestauti, kad muzika tampa ne kūrybiniu impulsu, įkvėpimu ar apmąstymo galimybe, bet kasdienybės fonu ir ne ką daugiau…
Kalbino Gediminas KAJĖNAS
Nuotraukoje – kompozitorius Kęstutis Antanėlis
Evgenios Levin nuotrauka
Žurnalas „Kelionė su Bernardinai
