Žinoma menininkė Jolita Vaitkutė, savo kūriniuose prasmingai apjungianti turinį ir formą, naujausiame darbe panaudojo, kaip įprasta, ne dažus, o maisto produktus. Dviejų metrų ilgio ir pusės metro pločio jubiliejinėje juostoje, suformuotoje iš mėsos gaminių, žalumynų lapelių ir prieskonių, atkartojami lietuviškos tautinės juostos raštai, spalvos ir simbolika. Nestandartinis kūrinys sukurtasspecialiai solidžias40 metų tradicijas puoselėjančios „Utenos mėsos“ reklamai. Pati kūrinio autorė J. Vaitkutė pripažįsta, kad be iššūkio sukurti kažką naujo, prisidėti prie projekto sutiko todėl, kad pati jaučiasi Lietuvos patriote ir jai svarbu tautinis bei kultūrinis šalies paveldas.
Tavo kūryboje forma yra neatsiejama nuo vaizduojamo objekto. Kas ateina pirmiau – idėja ar naudojamos priemonės?
Būna labai įvairiai – kartais tema ieškosi medžiagos, kitą kartą priešingai – sprendimai atsiranda patys. Tiesa, galvoje dažnai sukasi idėjos, todėl daugiau laiko praleidžiu rinkdamasi formą jas realizuoti.
Tavo darbų dydis labai įvairus, ką sunkiau gaminti – miniatiūrinius ar stambius kūrinius?
Didelių matmenų darbus atlikti gerokai sudėtingiau, nes užtrunka daugiau laiko, tačiau kartu tai ir iššūkis, todėl aš, kaip kūrėja, tobulėju. Įgyvendindama savo idėjas, darbo dydžio neapriboju – darau taip, kaip jaučiu, kad turėtų atrodyti, kai įgyvendinu kitų lūkesčius, turiu prisitaikyti prie jų vizijos, tačiau kartais tai pasufleruoja naujų techninių meno iš maisto sprendimo būdų bei galimybių.
Kur semiesi įkvėpimo – būdama viena su savimi ar diskutuodama komandoje?
Apskritai manau, kad įkvėpimas neegzistuoja: kūrėjo meno priemonės yra realybė, kurią jis reflektuoja. Dažnai tenka dirbti komandoje, nes mano kūryboje svarbus galutinis rezultatas, todėl stengiuosi dirbti su savo sričių profesionalais, kurie nufotografuoti ar sumontuoti vaizdą gali geriau už mane.
Jolita, iš mėsos gaminių reklamoje sudėliojai jubiliejinę juostą – netradicinis sprendimas ir tema. Ką tau reiškia tautiniai ir valstybiniai simboliai?
Stengiuosi neprisirišti prie konkrečių simbolių, nes svarbiausia patriotiškumo išraiška laikau pilietiškumą, tačiau šie ženklai stipriai susiję su mūsų istoriniu kontekstu, todėl tampa svarbūs mūsų kultūros suvokimui ir saviugdai.
Kaip manai, ar kartų skirtumai lemia skirtingą patriotiškumo ir pilietiškumo sampratą? Galbūt globalizacijos ir technologijų amžiuje prisirišimas prie tautybės bei vienos valstybės jau atgyvena?
Manau, kad jaunimas šiuo metu turi gerokai daugiau galimybių suvokti savo tautinį identitetą bei įrankių jam skleisti, pavyzdžiui, socialiniai tinklai, įvairūs projektai. Tuo tarpu vyresnių žmonių turimos priemonės dažnai apsiriboja tautinių švenčių šventimu, bendraminčių susibūrimais ir tautiniais kostiumais. Tačiau manau, kad tiek jaunesnei, tiek vyresnei kartoms nesvetimas pasididžiavimas būnant lietuviu ir noras šį pilietiškumą išsaugoti – esame maža tauta, tačiau turime kuo didžiuotis, ir vertybes bei tradicijas, kurias svarbu puoselėti.
O tradicija svarbi kūryboje?
Tradicijos gyvenime yra labai svarbios, nes jos sukuria bendrumo jausmą tarp žmonių, jos yra konstantos, leidžiančios suvokti ir išsaugoti esminius tautos bei valstybės pamatus. Kūryboje kiek kitaip – tradicijos tampa taisyklėmis, viena vertus, nusakančiomis darbo principus, bet kartu ir apribojančiomis raiškos priemones, kurias mokant ir suvokiant galima ir improvizuoti.
Kaip, tavo nuomone, šiuolaikinis kosmopolitiškas jaunimas gali prisidėti prie Lietuvos vardo garsinimo?
Kartais, tiesiog darant gerus darbus užtenka pasakyti, kad esi lietuvis. Tai atrodo labai mažas žingsnis, tačiau labai reikšmingas. Taip pat išvykusieji stipriai prisidėtų atsinešdami savo intelektualinę patirtį ir dirbdami tėvynės labui.
Lietuviškų tautinių juostų ornamentas yra vienas archaiškiausių, medžiagos atraižoje talpinantis visą pasakojimą: įvairiausi laužytų linijų juostų raštai simbolizavo Gyvybės vandenį, įaustas „grėbliuko“ raštas – tai meilės, viliojimo ir piršimosi simbolis, rombas – žemės, saugumo ir pilnatvės ženklas.
AD VERUM
