Kruopščiomis rankomis darbščiosios siuvinėjimo amato puoselėtojos sukuria nepaprasto grožio kūrinius, o teigdami, kad siuvinėjimo meno yra ragavusi dažna moteris ir net ne vienas vyras, nieko nenustebinsime. Vieniems tai laisvalaikio praleidimo būdas, kitiems – neatsiejama gyvenimo būdo dalis. Šiandien savo puslapyje „Krašto lobynas“ pristatome žavią ir jaunatvišką moterį, dviejų vaikų mamą Editą Vitkę, jos pomėgius bei kūrybą.
Amato šaknys – gilioje senovėje
Neskaičiuodamos laiko, nagingos siuvinėtojos jau nuo senų senovės įmantriausiais raštais išpuošia staltieses, dekoruoja skareles, šalikus, prijuostes, drabužius bei savo pačių pagamintus malonius niekučius. Čia negalima nepaminėti ir siuvinėtų paveikslų, kurie dažną priverčia aikčioti iš susižavėjimo. Meistriškai ant drobės arba kitokios medžiagos perkeltos paveikslų kopijos dažnai atrodo daug įspūdingiau nei originalai, o žvelgdami į daugiaspalvius rankdarbius retas susimąstome apie tai, kaip ir kada tai užgimė.
Rašytiniai šaltiniai byloja, jog šio amato šaknys – Rytuose. Azijoje siuvinėjimas klestėjo anksčiau, nei apie jį sužinojo graikai ir romėnai, kurie siuvinėjimą perėmė iš persų. Asirai ir žydai šį amatą labai ištobulino, tačiau patys jo subtilybių išmoko iš egiptiečių.
Istoriniuose šaltiniuose randama žinių, jog senovės tautos drabužius gamindavo iš vilnos bei lino. Piemenų apdarai dažnai būdavo išsiuvinėti, tačiau tų laikų raštai buvo gruboki ir netaisyklingi. Siuvinėjimo technika patobulėjo gerokai vėliau, kai Indijoje išmokta panaudoti medvilnę. Indai gamindavo plonus audinius, ant kurių buvo galima siuvinėti šilkiniais, popieriniais ir netgi auksiniais siūlais.
Bėgant laikui siuvinėjimas tobulėjo ir tapo žinomas daugelyje šalių. Štai prancūzai siuvinėjimą išpopuliarino jau VI amžiuje, panašiai kaip ir anglai, o vėliau – ir germanai. Tuo metu buvo populiaru vaizduoti religinius motyvus, populiarumu nenusileido ir mūšių scenos. Siuvinėjimas tuomet laikytas karalių užsiėmimu.
Mūsų kraštuose šis užsiėmimas išpopuliarėjo gerokai vėliau. Istorikai teigia, jog pirmieji rašytiniai šaltiniai apie siuvinėjimą Lietuvoje išlikę nuo Vytauto laikų, XIV amžiaus. Esą vieno prancūzų keliautojo laiške užsimenama apie kunigaikščio Vytauto jam padovanotą galvos apdangalą, kuris buvo dekoruotas itin gražiai išsiuvinėtais raštais. Teigiama, kad mūsų protėviai siuviniais puošdavo tik ypatingus daiktus arba drabužius, kurie būdavo naudojami ne buityje, bet įvairių apeigų metu ar bažnytinėms reikmėms.
Siuvinėjimo būdai
Laikui bėgant, siuvinėjimo menas labai ištobulėjo. Tam įtakos turėjo nuolatinis noras ir siekis sukurti kažką naujo, neįprasto. Šitaip atsirado siuvinėjimas juostelėmis, kaspinais bei karoliukais. XVII a. Prancūzijoje išrastas karpytinis siuvinėjimas. Taikant šį būdą – rašto kontūrus apsiuvant kilpiniu dygsniu, o audinį aplink jį iškerpant – būdavo puošiamos apykaklės, palaidinės, staltiesės bei nuotakų suknelės.
Šiandieninės siuvinėjimo amato puoselėtojos moka daug technikų. Labiausiai paplitusios – adinukė, šešėliavimas ir peltakiavimas, siuvinėjimas kryželiu, gobeleninis bei lygusis siuvinėjimai. Lietuvaitės dar iki XX a. pabaigos jau buvo gerai įvaldžiusios siuvinėjimo meną, kuris tais laikais buvo gana plačiai paplitęs. Laikui bėgant adatos ir siūlų griebdavosi jau tik pavienės moterys. Dar vėliau išpopuliarėjo siuvinėjimas kryželiu, pamėgtas šešėlinis siuvinėjimas. Šešėliavimo technika buvo siuvinėjami drabužiai, staltiesės, staltiesėlės, takeliai, šalikai, pagalvėlės, skarelės ir kitos smulkmenos. Daugiausiai figūravo siuvinėti augaliniai raštai – vaizduojamos gėlės, lapai, jų koteliai, stiebai, uogos, vaisiai. Ypač gražių raštų pavyzdžių yra išsaugojusios kai kurios bažnyčios. Jais išpuoštos bažnytinės vėliavos, altorių antepediumai – dekoratyviniai altoriaus priekinės dalies užtiesalai.
Siuvinėjimo mėgėjos naudojo įvairius audinius ir siūlus, dažniausiai lininius, vilnonius, medvilninius bei šilkinius. Ši rankdarbių rūšis ypač ištobulėjo, kai atsirado kompiuterinės programos, paveikslą paverčiančios tikslia schema ir nurodančios spalvas. Skrebinimas, kvilingas, filcas, sutažas… Tai naujų ir populiarių rankdarbių rūšių pavadinimai, tačiau populiariausiųjų sąraše savo pozicijos neužleidžia siuvinėjimas kryželiu – šiandien gana mėgiamas moterų užsiėmimas. Ne išimtis ir Mažeikiai, nes mūsų mieste yra nemažai pavienių siuvinėtojų, o, be to, sėkmingai veikia rankdarbių klubas „Rankos“.
Tapymas adata
Tapymas adata, ko gero, dar negirdėta sąvoka meninių apibūdinimų pasaulyje. Šių metų pavasarį gražaus asmeninio jubiliejaus proga rėmelių salone „Livita“ įvyko pirmoji didelė Editos Vitkės kryželiu siuvinėtų darbų paroda. Tuo pačiu tai buvo jubiliejinė 20-ties kūrybinių metų šventė. E. Vitkė prisipažino, kad jai tuomet svarbiau buvo paminėti siuvinėjimo sukaktį, o ne asmeninį gimtadienį. Edita sakė, jog labai norėjosi susikurti jaukią šventę sau ir kitiems, tam tikslui suburti draugus ir, kiek tai įmanoma, į vieną vietą surinkti kadaise išsiuvinėtus paveikslus. Deja, šiandien talentinga siuvinėtoja nebežino, kiek darbų išsiuvinėjo, virš 200 darbų dar pavyko suskaičiuoti, bet dabar tikslus skaičius jau pamestas. „Gal tai ir nėra taip svarbu pedantiškai viską suskaičiuoti, bet man džiugu, kad darbai nuolatos keliauja, randa savo vietą ir namus, o aš galiu šią kolekciją nuolatos papildyti vis naujais kūriniais“, – sakė pašnekovė. Lietuva, Amerika, Norvegija, Airija ir kitos šalys –čia patogiai gyvena Editos meistriškai išsiuvinėti herojai ir personažai. Kultūros centro režisierė Airida Lementauskienė Editą pavadino tapytoja, o jos pomėgį – tapyba adata. Ji taip pat pastebėjo, kad siuvinėtojos darbai alsuoja džiugia meile ir šiltais jausmais, juos įvairiausiomis gyvenimo spalvomis nudažo ir praturtina kūrybinis talentas. O viskas prasidėjo nuo „Medžio“.
Lemtingas pirmas kartas
Kažkada (matyt, neatsitiktinai) į Editos rankas pateko kažkada buvęs labai populiarus moterų žurnalas „Burda“. Jame surado „medį“, kurį užsinorėjo būtinai išsiuvinėti. Ir taip savamokslė „užsikabino“. Dabar neverta diskutuoti apie medžio prasmę bei simboliką, tačiau lemtingas žingsnis buvo žengtas ir moteris dėl jo visiškai nesigaili – atvirkščiai. Kaip tas senas medis, Edita sėmėsi patyrimo, ieškojo, kaip atsiskleisti, išreikšti save, kantriai ir pamažu leido šaknis į slėpiningą siuvinėjimo pasaulį. Pasirenkamos temos, grafinė kalba ir dominuojanti spalvų gama transliuoja moterišką švelnumą, lyriką ir romantiką.
Tiesa, pati Edita prisipažino, kad rankdarbiai, siuvinėjimas ir kiti moteriški malonumai jai buvo nesvetimi nuo pat mažens. Ir dabar pats metas prisiminti, kad Editos mamos proprosenelė buvo graikė ir užaugino 11 vaikų. Visi jie buvo apmegzti, apsiūti ir išpuošti. Gal genai persidavė iš kartos į kartą, nes grožį, medžiagų subtilumą bei puikią estetinę nuovoką paveldėjo ir Editos mama. Menui taip pat jautri ir septyniolikametė dukra Viltė, o kažkada siuvinėti pabandė 23 metų sūnus Lukas.
Talentingos bendramintės
E. Vitkė yra Mažeikių savivaldybės kultūros centro klubo „Rankos“, vienijančio rankdarbius mėgstančias moteris, narė. Klube, kuris įkurtas 2005 m., yra apie 20 įvairaus amžiaus moterų. Vadovė Rita Laniauskienė.
Klubo narės taip pat daugiausia siuvinėja kryželiu. Pirmieji bandymai ir darbai dar buvo kuklūs, tačiau vėliau klubietės mokėsi viena iš kitos, domėjosi Lietuvos moterų rankdarbiais, pavyzdžių ieškojo senelių skryniose, pradėjo rengti parodas.
Lapkričio 4 d. Mažeikių viešojoje bibliotekoje numatoma surengti jubiliejinę 10-ąją klubo parodą. Nuo įsikūrimo pradžios jame dalyvauja žinomos mažeikiškės Jolanta Kaleckienė, Rūta Velioniškienė, Regina Labanauskienė, Adelė Monstavičienė, Rima Kupstienė, Irena Dulkienė ir kitos. Kiek meniškų darbų išsiuvinėta per tą laiką, daugelis net nesuskaičiuoja. Ir ar verta? Juk vieni darbeliai būna nedideli, o kitiems išsiuvinėti reikia ir daugiau kaip pusę metų paaukoti, tačiau moterys nesijaučia ką nors aukojančios. Joms tai gyvenimo džiaugsmas ir didžiausias malonumas matyti, kaip kryžiukas po kryžiuko gimsta gyvūno ar žmogaus portretas, peizažas, gėlė, natiurmortas. Tokios ir yra pagrindinės tradiciškai vyraujančios paveikslų temos. Tenka tik stebėtis šių moterų darbštumu, kantrybe, sugebėjimu atrasti laiko ir kitiems pomėgiams: knygų skaitymui, nėrimui, mezgimui virbalais, kelionėms, sodininkystei ir daržininkystei. O juk daugelis dar turi žmonos, mamos ar močiutės pareigų.
Grožis ir nauda
„Mūsų būrelis, kad ir mažas, bet tai yra išėjimas iš namų į kitą aplinką ir galimybė būti matomam. Yra bendra veikla ir buvimas kartu, kai galima palyginti darbus, pasidžiaugti kitų sėkme, pasidalinti naujovėmis ir atradimais. Visų autorių darbai skiriasi, tik reikia mokėti tai pamatyti. Užsienyje situacija kitokia, o pas mus siuvinėtojų labai daug. Anksčiau buvo laikoma, kad tai bobučių užsiėmimas, bet dabar kitaip, nes laikai keičiasi. Žmonės, mėgstantys kurti rankų darbo gaminius, šiandien tam turi daugybę galimybių. Rankdarbių parduotuvėse gausu tam skirtų priemonių, o žurnaluose ir interneto platybėse – patarimų bei instrukcijų, kaip ir ką daryti. Į madą grįžę įvairiausi rankdarbiai – ne tik puiki dovanų idėja, būdas parodyti dėmesį kitam, bet ir geras terapinis užsiėmimas. Mokslininkai yra nustatę, kad mezgimas, nėrimas, siuvinėjimas ir kita rankdarbystė padeda taip pat efektyviai kovoti su stresu kaip ir mankšta bei įvairių rūšių sportas. Ir gali būti net labai veiksmingas vaistas. Sunku nesutikti, kai moterys sako, kad joms laikas su pamėgtais rankdarbiais prilygsta meditacijai, kurios metu pasimiršta susikaupusios problemos, pasitraukia nerimas, susibalansuoja organizmas ir mintys. Apie rankdarbių poveikį tiek fizinei, tiek dvasinei sveikatai kalba ir mokslininkai. Tvirtinama, kad rankdarbių kūrimas – puiki smegenų mankšta, mat rankų ir smegenų darbas yra susijęs. Taigi, kai dirba rankos, neaptingsta ir smegenys. Be to, megzdami, nerdami, siuvinėdami deriname abiejų rankų darbą, todėl skatiname dirbti abu smegenų pusrutulius. Neatsitiktinai pagyvenę žmones yra ypač skatinami užsiimti rankdarbiais“, – sakė Edita.
Ir dar
Edita kada nors labai norėtų išbandyti lipdymą iš molio, sukurti didelį panoraminį paveikslą, darbus parodyti platesnei auditorijai Lietuvoje ir perskaityti dar daug daug knygų. Atrodo, kad šios moters svajonės turi tendenciją išsipildyti.
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
(teminis puslapis „Krašto lobynas“)
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
