Marijampolietis Karolis Grinius sako dabar gyvenantis tarsi antrąjį, visai kitokį gyvenimą, kupiną meilės, tėviškų rūpesčių, vilties ir tikėjimo.
Nuo vaikystės nemylėtas, nuo ankstyvos paauglystės turėjęs rimtų priklausomybių, dabar 27-erių Karolis reabilitacijos centre gydosi žaizdas ir mokosi gyventi kitaip. Jis yra išskirtinis reabilitacijos bendruomenės „Alfa Centras“ globotinis, nes vienintelis centre gyvena su dviem vaikais. Karolis sako norėjęs iš pagrindų pakeisti savo išblaškytą, pilną paklydimų gyvenimą, tapti ne tik laisvu nuo priklausomybių žmogumi, bet ir atsakingu tėvu savo vaikams. Sakosi davęs sau paskutinį šansą pakilti.
– Kaip atsitiko, kad atsidūrėte reabilitacijos centre, kiek laiko jame esate?
– Centre esu daugiau kaip metai, turėčiau čia būti dar mažiausiai pusę metų, kol baigsiu reabilitacijos programą. Kaip atsidūriau? Sesuo paskatino. Klausė ar noriu keistis ir nurodė šitą centrą. Buvau pasiekęs „dugną“, prie to privedė mano paties pasirinktas netinkamas gyvenimo būdas. Turėjau ne vieną priklausomybę: nuo alkoholio, nuo narkotikų, nuo azartinių lošimų. Anksčiau sau neįvardijau, kad tai priklausomybės, bet dabar suprantu, kad daug nuo ko buvau priklausomas. Narkotikus pradėjau vartoti dar ankstyvoje paauglystėje, nuo trylikos metų. Mokyklos nuolat nelankiau. Ilgą laiką gyvenau ne Lietuvoje. Nuo aštuoniolikos metu dirbau užsienyje fabrikuose, sandėliuose. Mano gyvenimo būdas buvo netvarkingas.Vieni praradimai.
– Kada sukūrėte šeimą?
– Man buvo 23-eji metai. Norvegijoje suradau antrąją pusę. Iš pradžių, kaip dažnai būna, viskas buvo puiku, o paskui prasidėjo nuosmukis. Gilus vartojimas ir praradimai.
– Kaip atsitiko, kad reabilitacijos centre apsigyvenote su dviem savo vaikais? Koks jų amžius?
Mergaitei tuoj bus ketveri metukai birželį, o berniukui rugpjūtį treji. Iš pradžių į centrą atvažiavau vienas, o paskui pasiėmiau ir vaikus, nes jų mama vartoja svaigalus, gyvena užsienyje ir vaikų neaugina. Mano vaikai kurį laiką gyveno Lietuvoje su aukle, bet ir ji buvo aptikta neblaivi. Visos aplinkybės susiklostė taip, kad aš nusprendžiau pagaliau pakeisti savo gyvenimą ir pasielgti taip, kaip visada norėjau – pats auginti savo vaikus. Man centre sudarė galimybes pasiimti vaikus ir su jais apsigyventi. Labai tuo džiaugiuosi.
– Papasakokite plačiau, kodėl jums buvo svarbu pasiimti vaikus? Dėl to, kad jie liko be priežiūros?
– Žinoma ir dėl to, bet ir todėl, kad aš norėjau jiems būti tėčiu. Aš anksčiau bėgdavau nuo tėviškų rūpesčių ir pareigų. Kol vaikai gyveno su mama, mano tėviška meilė tarsi buvo priblėsusi, man buvo baisu imtis tėviškų pareigų. Kai susiklostė tokios aplinkybės, mama vaikų nebepasiėmė auginti, kai man pranešė apie situaciją ir pasakė, kad galėčiau vaikus pasiimti į centrą, nei minutės neabejojau. Tiesiog įvyko tas stebuklas, kurio aš laukiau.
– Įvyko stebuklas, kurio laukėte?
– Tai buvo proga pasiimti vaikus ir būti jiems tėčiu tikrąją to žodžio prasme.
– Ar vaikų mama domisi vaikais?
– Nežinau kur tiksliai yra vaikų mama. Atrodo kažkur Suomijoje gyvena, uošviai sakė. Ar ji domisi vaikais? Per visą šį laiką,kol gyvename centre, du kartus paskambino per darbuotojus. Tai nežinau ar galima sakyti, kad ji domisi.
– Koks dabar yra jūsų gyvenimas centre su vaikais? Kaip jis atrodo?
– Kai tik atvažiavau į centrą, tai man atrodė viskas nesąmonė, kodėl čia viskas taip, turėjau mąstymą iš senojo gyvenimo. Atsineštą supratimą sunku buvo pakeisti. Šiandien mano vertybės yra kitos. Atsikeliu ryte ir sugebu džiaugtis gyvenimu. Anksčiau džiaugdavausi materialiais dalykais, o dabar džiaugiuosi, kad saulė šviečia, rasa ant žolės. Džiaugiuosi kiekviena akimirka. Vaikams sakau: „myliu“, pabučiuoju. Gyvenu prasmingai.
– Ar reabilitacijos centre yra tinkamos sąlygos gyventi vaikams?
– Taip. Yra visos sąlygos. Didelis kiemas, žaidimų aikštelė, pieva, sporto salė. Turime savo atskirą kambarį, suremontuotą, įrengtą. Vaikams čia nieko netrūksta. Aš esu labai patenkintas centru ir viskuo, kas čia yra. Ko savo šeimoje negavau, tą turiu čia. Džiaugiuosi galimybe čia būti.
– Ko jūs negavote savo tėvų šeimoje?
– Meilės. Tėvas irgi turėjo priklausomybių. Mano santykis su motina buvo labai komplikuotas. Man visada trūkdavo motinos meilės, visada būdavau atstumtas. Gal dėl to mano gyvenimas taip susiklostė, gal tai pasekmės? Nuoskaudos. Dabar reikia gydytis žaizdas. Stengiuosi žiūrėti pozityviai, ką pats galėčiau kitaip daryti, ką galėčiau savo vaikams perduoti, kad nedaryčiau tų pačių klaidų, kurias darė mano tėvai. Kiekvieną dieną mokausi. Jei anksčiau savo pyktį išliedavau ant žmonių, tai dabar mokausi sakyti „myliu“. Kiekvienoje akimirkoje randu didelio džiaugsmo, džiaugiuosi, kad keičiasi mano mąstymas. Mano gyvenimas iki centro buvo baisus. Aš pats sau dabar daviau paskutinį šansą pasikeiti. Aš pasirinkau naują gyvenimą ir esu laimingas gyvendamas kitaip, džiaugiuosi galėdamas mylėti vaikus, su jais gyventi. Kiekvieną vakarą su džiaugsmu einu miegoti. Vaikai apsikabina, sako: „myliu tave, tėti...“. Mano ryšys su vaikais tapo stiprus.
– Kaip jūs įsivaizduojate savo gyvenimą po reabilitacijos centro?
– Po reabilitacijos? Pagalvoju ir apie mokslus, galbūt kokios profesijos pasimokyti. Aš dar nuo vaikystės svajojau dirbti kartu komandoje su draugais, su bendraminčiais. Man šis centras tapo artimas, jo darbuotojai artimi. Prie šito reabilitacijos centro yra daug visokių veiklų. Būtų gera, jei atsirastų man vieta, galėčiau dirbti su bendraminčiais, prisidėti prie kitų žmonių gerovės. Nenoriu skirtis su šia aplinka su šiais žmonėmis.
– Šis rebilitacijos centras yra krikščionišksis. Jūs atradote tikėjimą į Dievą?
– Taip. Būdamas centre aš atradau Dievą, sustiprėjo mano tikėjimas. Atsirado asmeninis ryšys su Dievu. Anksčiau man tai buvo neįdomu, bažnyčiose lankytis man buvo neįdomu. Dabar džiaugiuosi, kai važiuojame į bažnyčią. Prieš eidamas miegoti su vaikais pasimeldžiu. Vaikai jau irgi moka pasimelsti Dievui. Skatinu juos tai daryti. Dabar aš turiu naują gyvenimą ir gražią viltį. Turiu nuostabią viltį.
– Ar galiu straipsnyje minėti jūsų tikrąjį vardą ir pavardę?
– Taip. Anksčiau aš savo tapatybę buvau linkęs slėpti. Ir savo senąjį gyvenimą aš noriu užmiršti. Tačiau jei kam nors bus naudinga mano istoriją paskaityti, tai tegul, džiaugsiuosi, jei galėsiu padėti.
Marijampolėje veikiančios reabilitacijos bendruomenės „Alfa Centras“ darbuotojas Tomas Remeika sako, kad Karolio atvejis yra išskirtinis. Ši situacija netgi centro darbuotojams buvo postūmis keisti mąstymą.
– Karolio atvejis – eksperimentinis. Tai pirmas kartas centre, kai tėtis pasiima vaikus su savimi gyventi. Aš esu jautrus tiems dalykams. Man sunku žodžiais nusakyti, kaip Karolis rūpinosi, kad vaikams būtų gerai centre. Pats prisidėjo prie kambario remonto. Tas kambarys, kuriame dabar jis gyvena su vaikais, anksčiau buvo netgi be lango. Karolis dėjo dideles pastangas, kad langai atsirastų, pats remontavo. Reikėjo tai pamatyti. Ašaros visiems riedėjo. Susitikimas tėčio su vaikais, apsigyvenimas, bendravimas labai pakeitė ir mūsų darbuotojų požiūrį į tai, ką mes darome. Tai daugiau, nei priklausomų žmonių reabilitacijos centras. Šie žmomės – ne tik priklausomi, paslydę žmomės, jų širdys minkštos ir mylinčios. Eksperimentas tikrai pasiteisino su kaupu.
Birželio pirmasis sekmadienis – Tėvo diena. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba šia proga dalinasi gražiais pavyzdžiais, pristato publikacijų ciklą apie tėvus, kurie vardan vaikų pakeitė savo gyvenimą.
Sigita Zumerytė Arlauskienė
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba
Nuotrauka iš tarnybos archyvo
