Gabrielė Niekytė
Visuomenė dar dirba iš namų, nors karantine, tačiau saugioje namų aplinkoje. Įdomu, kiek ilgai kiekvienas galėtume dirbti savo nuolatinį darbą, jeigu mus aprengtų kombinezonais ir uždėtų apsauginius respiratorius, nuo kurių rasoja akiniai ir lengvai trūksta oro?
COVID-19 virusui pasiekus Lietuvą dalis medikų, dirbančių tiesiogiai su pacientais, priėmė sprendimą izoliuotis, siekdami apsaugoti savo šeimas ir artimuosius net nuo mažiausios galimybės užsikrėsti. Apie fizinį krūvį, intensyvią terapiją viruso akivaizdoje ir kaip ištverti saviizoliciją kalbėjomės su anesteziologijos – reanimatologijos rezidentu Vilniaus universiteto Santaros klinikose Rapolu Kupriu.
Gal galit iš pradžių papasakoti šiek tiek apie save, ką darote ir kaip atrodo jūsų eilinė diena dabar?
Esu trečių metų gydytojas-rezidentas anesteziologijos – reanimatologijos specialybėje, ir mano kasdienė darbo diena yra darbas rezidentūros cikle, tai anesteziologija, intensyvi terapija, arba skausmo klinika. O jeigu ne iš darbinės pusės, tai gyvenu su žmona, vaikų dar neturime, bet turime katę Mašą. Tai dabar gyvenu su kate Maša, o mano žmona kol kas yra atskirai nuo manęs, nes prieš dvi savaites priėmėme tokį sprendimą.
Ar kažkuo pasikeitė jūsų kasdienis darbas nuo karantino pradžios?
Mūsų universitetas nusprendė, kad studijų veikla yra nutraukiama, tai reiškia, kad mes netenkame kassavaitinių paskaitų. Visi rezidentai buvo perskirstyti taip, kad kuo didesnis žmonių kiekis dirbtų reanimacijos skyriuje, tai reiškia, kad prieš tai buvęs rezidentūros ciklas nutrūko ir buvau perkeltas. Dabar dirbu pilnu rezidentiniu etatu reanimacijos skyriuje, ir dar dirbu papildomai, tame pačiame skyriuje, tai tiesiog visą darbo laiką leidžiu ten. Taip pat pasikeitė ir pacientai.
O kuo pasikeitė pacientai ir kuo pasikeitė pats darbas reanimacijos skyriuje?
Mūsų skyrius yra gana didelis, todėl tapo pagrindiniu intensyvios terapijos skyriumi [Covid] pacientams. Pirmojo [Covid] paciento sulaukėme kovo 29 d. O nuo COVID atsiradimo ir plitimo į Europą pradžios, mes ruošėmės – buvo rengiami mokymai, kuriuos organizavo ir [reanimacijos] skyrius, kaip apsirengti ir nusirengti [apsauginius drabužius]. Tada prasidėjo darbo organizavimas, tuo užsiima skyriaus vedėjai, daktarai, administracija – [planuojama] kaip pacientai važiuoja, nes pacientas turi būti apsaugotas ir negali važiuoti tuo pačiu keliu [kaip kiti pacientai], turi būti apsaugoti aplink jį esantis personalas ir [kiti] pacientai. Visas organizacinis darbas užtruko apie mėnesį, kol neturėjome [COVID] pacientų. O kai atsirado pirmas pacientas, [iškilo] nauji iššūkiai, nes viskas, ką planavai, griūna ir viską reikia adaptuoti realiai situacijai.
O nuo kovo 29 dienos mes visi dirbame savo skyriuje, kuris turi atskirą nešvarią aplinką, su pacientais. Į tą aplinką turi eiti su pilna apsauga, o iš tos aplinkos išėjus turi pilnai nusirengti. Mes juokais vadiname, kad tai toks darbas šalia reaktoriaus, nes pasiruošimas yra kitoks, bet darbo specifika, apart to, kad fiziškai labai sunku dirbti su [apsauginiais] kombinezonais, nesikeičia. Vis tiek turime išlaikyti standartinį gydymą, kokį galime suteikti geriausią pacientui, kol neturime specifinio gydymo.
O kokios emocijos apima, kaip jaučiatės, kuomet visi kolegos aplink su kombinezonais, apsaugomis ir panašiai?
Visi pojūčiai, kurie trukdo dirbti kasdienį darbą, yra fiziniai. Pavyzdžiui, esi pripratęs dažnai eiti prie paciento, kai iškyla kokių nors neaiškumų, dabar tai nėra įmanoma, nes turi apsirengti [apsauginį] kombinezoną. Visas kombinezonas ir respiratorius, tai nėra tas pats, kaip paprasta kaukė. [Respiratorius] šiek tiek sukelia deguonies trūkumo jausmą. Tai su deguonies trūkumo jausmu nuo pirmos valandos, nuo pirmos minutės turi [dirbti], slaugytojos turi taip ištverti visas keturias valandas, tai joms ir padėjėjoms yra labai sunku fiziškai, gydytojams taip pat. Visą tą darbą turi atlikti su deguonies trūkumu, yra karšta, ir negali išeiti iš [apsaugotų patalpų], turi labai gerai planuoti darbus. Fizinis jausmas, tai labai karšta, ypač kai dirbi sunkiai fiziškai, o sunkiai dirbi, nes, pavyzdžiui, turi pacientus apversti ant pilvo, padėjėjos turi [pacientus] paversti kas 1-2 valandas, kad pacientams nesusidarytų pragulos, nes pacientai yra visą laiką pilnai užmigdyti. Mūsų slaugytojoms ir padėjėjoms yra labai sunku fiziškai. O kai kyla įtampa, užrasoja ir akiniai. Tarkim, turi pasistatyti centrinės venos kateterius ar techninius kateterius, turi intubuoti pacientą, tai nuo įtampos truputį kyla tavo kūno temperatūra, todėl užrasoja akiniai, nieko nematai, o turi vis tiek dirbti, nes akinių negali nusiimti. Bet galiausiai susitaikai, pripranti, nors fiziškai priprasti neįmanoma. Kai po keturių valandų pasižiūri kolegas, jie būna visiškai išgręžti, kaip po geros turkiškos pirties ne savo noru.
O bendravimas tarp personalo tai [atrodo] truputį nužmonėjęs, nes nematai emocijų veide, skaitai viską tik iš balso, o bendrauji pakeltu balsu, nes [dėvi] kaukes. Galiausiai [visuomenei] tai atrodo stebuklinga, bet tai yra fizinis darbas, kuris prisidėjo prie mūsų specifinio gydymo. Psichologinė įtampa [taip pat] truputį didesnė, nes pacientas galbūt užsikrėtęs, o jeigu ir tu užsikrėsi. [Ta mintis] kirba kažkur toli, nors tu esi apsisaugojęs. Stengiamės išlaikyti komandinį darbą ir komandą.
O jeigu tenka budėjimo metu dirbti su COVID pacientais, tai po paros iš tikrųjų esi fiziškai pavargęs, nes pastoviai dirbi kaip pirtyje ir su deguonies trūkumu, o tas labai sekina organizmą. Ypatingai kai tenka trys ar keturi pariniai budėjimai iš eilės, pailsi ir vėl eini dirbti, o tai galiausiai susiakumuliuoja.
Pavyzdžiui, man teko 3-4 budėjimų savaitė, tai po tokios savaitės gal tik ketvirtą dieną jaučiau, kad atsigaunu.
O kaip kovojate su įtampa, ar yra kažkokių būdu, kuriais sprendžiate šią problemą kartu su komanda?
Labai svarbus bendravimas, ir sunku bendrauti visiškai ignoruojant faktą, kad dirbame su korona sergančiais pacientais. Stengiamės daugiau bendrauti nuotoliniu būdu, tai yra truputį kitaip. Aš stengiuosi bendrauti visais, su slaugytoja, padėjėja, valytoja, gydytojais, stengiuosi suprasti [situacijas], klausti, ar reikia pagalbos, yra žmogiškumo faktorius. Reikia suprasti, kad visiems sunku, ir ypač sunku tiems, kuriems sunkumas prisideda ir fiziškai. [Dabar] nei vakarėlio suorganizuosi, nei į barą išeisi po sunkios pamainos, tai turbūt atšvęsim, kai nugalėsim šitą koroną, pažiūrėsim [šypsosi].
Kaip jums atrodo dabartinė ligos eiga?
Manau, kad sunkių pacientų gali dar sunkėti, mes esam pasiruošę tam, o jeigu kalbant apie specialybę, mums yra labai įdomu. Mes [tokios situacijos] neturėjome pastaruosius dešimt metų, nuo paskutinės gripo epidemijos. Man yra viskas nauja ir įdomu, visiems yra nauja ir įdomu. Kol nėra specifinių gydymo būdu, bandome išlaviruot. Visa intensyvi terapija yra [skirta] palengvinti simptomus, suteikti simptomų kontrolę, ar kvėpavimo nepakankamumo kontrolę, ar pakeisti neveikiančius inkstus išorinėmis mašinomis. Kasdien mokomės, geriau suprantame koroną ir kaip galime gydyti, todėl į kitą pacientą jau žiūrime kitaip, jau žinome, kas bus savaitę į priekį ir esame pasiruošę ateičiai.
Priėmėte sprendimą dėl saviizoliacijos nuo šeimos, kodėl ir kaip sekasi?
Priėmiau sprendimą aš vienas, mano žmona nenorėjo to daryti, bet [tai] yra nesaugu. Pirmas dalykas, mes nežinojome, kiek bus pacientų ir nežinojome, kaip viskas vystysis. Mano vienas kolega gerai pasakė, tu niekada sau neatleisi, jeigu vieną iš artimųjų užkrėsi su korona.
O pats kaip ir neturėtum užsikrėsti, tačiau viskas yra tokioj pilkoj zonoj. Tai yra išprotėjimas galvoti, kad korona yra visur, bet iš tikrųjų jos nematome. Saugiausia, ką gali padaryti, tai gyventi saviizoliacijoje, nesimatyti su tėvais, nesimatyti su žmona, bent jau kol kas. O kai [situacija] pradės lengvėti, sumažės pacientų krūvis, ir žinosi, kad galėsi jai padėti, jeigu kažkas nutiks. Galbūt viskas dar keisis, bet šiuo metu buvo mano sprendimas toks, jautrus, bet mes jį priėmėm.
Maša, katė irgi padeda?
Manau, katinams irgi sunku, nes jų šeimininkai visą laiką namie. Visą kovo mėnesį mano žmona buvo namie ir aš namie, tai nėra itin didelis komfortas jiems irgi. Bet dabar jau manau kad susitaikė, tai Maša padeda.
Ir tada gal turit kokią ką norėtumėte perduoti kolegoms, dirbantiems priešakinėse linijose, ar galbūt artimiesiems, kokią žinutę?
Kolegoms tai pagrindinis palinkėjimas, tai saugoti save, laikytis, vis tiek kažkada viskas baigsis, kažkada išmoksime geriau su tuo tvarkytis, mes vis geriau tvarkomės, bet ir išmoksim geriau tvarkytis. Bet aišku, niekada neaukoti, nebūti didvyriais, nes jeigu nebus vieno mediko fronto linijoj, nors aš nevadinu to karu, nebus nors vieno mediko gydymo eigoje, tai mums bus visiems sunkiau. Reikėtų visiems saugotis ir dirbti savo darbą. O artimiesiems – visi saugokimės dėl kitų, būkim atsakingi, ir šiuo atveju visiems reikia būti atsakingiems už kitus, [nes] saugodamas save tu apsaugai labai daug žmonių, tai to visiems palinkėčiau, būti supratingiems ir elgtis atsakingai.
Gal dar savo antrajai, kaip sako, geresniajai pusei, norėtumėte ką nors perduoti?
Neringa, aš tave labai myliu, ir žinau, kad tau labai sunku, tu esi iš tikrųjų herojė, kaip ir visi artimieji yra mūsų herojai, o ne mes, medikai, kurie tiesiog dirbam savo darbą. Tai labai myliu, labai pasiilgau ir tikiuosi, kad greitu metu pasimatysim.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.">Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Projekto turinys yra autorių nuosavybė, be projekto autorių sutikimo platinti ar kitaip viešinti turinį kituose kanaluose – griežtai draudžiama.
