Gražina Veršinskienė
Yra mamos, kurių vaikai lyg ir savaime užauga, bet yra ir tokios mamos, kurių suaugę vaikai taip ir lieka bejėgiais vaikais. Negalia – tai ne diagnozė, o tiesiog – gyvenimo būdas. Todėl neįgaliųjų mamos neužsidaro, o geba įsilieti į veiklą ir padėti savo likimo draugams. Viena jų, kuriai šiemet skirta „2019 metų visuomenininko“ nominacija – Mažeikių cerebrinio paralyžiaus asociacijos pirmininkė Zofija Valatkienė. Budas.lt Motinos dienos išvakarėse pakvietė pasidalinti mintimis apie veiklą, šeimą ir buvimą likimo siųsto sūnaus Mama. Apie save nemėgstanti kalbėti, valandų valandas gali minėti savo organizacijos mamų problemas, džiaugsmus, mažas pergales. „Mes, Asociacijos mamos, galėtume rašyti savo ir savo vaikų gyvenimų knygą. Sunku kitam žmogui suprasti „kitokių mamų“ gyvenimą, nes tiesiog jie to negyvena“, – teigia pašnekovė.
– Kuo ši nominacija Jus įpareigoja?
– Galvojau ir tebegalvoju, kad yra žymiai daugiau už mane nuveikusių Mažeikių rajonui žmonių. Tai buvo man netikėta. Nežinau recepto ar kažkokios strategijos, kaip pelnyti kažkokį įvertinimą. Tiesiog gyveni, eini, klumpi, keliesi, džiaugiesi, liūdi, pats gyvenimas veda ir atveda iki pastebėjimo. Tikriausiai, visi apdovanojimai įpareigoja. Žmonės pastebi ir vertina, jautiesi pripažintas, matomesnis visuomenėje, nes dažniausiai net nesupranti, kad tai, ką darai, iš tiesų yra svarbu ir naudinga.
– Kaip manote, ar visuomenė tapo pakantesnė kitokiam žmogui šalia?
– Nors ir keista, bet visuomenė dar stereotipiškai žiūri į kai kurias visuomenės grupes, nepripažindama jų įvairovės bei savitumo. Ne išimtis ir neįgalieji. Patekti pas gydytoją ar į parduotuvę savaime suprantamas dalykas, bet kaip patekti su neįgaliojo vežimėliu, jei ten nėra pritaikymo? Trisdešimt metų praėjo nuo Lietuvos priklausomybės atkūrimo. Ne du, ne dešimt, bet trisdešimt! 16 metų esame Europos Sąjungoje! Puošiame namo sienas, sodiname medelius, rašome įvairias strategijas, ataskaitas, sakome kalbas, remiamės įstatymais... Ir negalime oriai patekti ten, kur mums reikia. Tai koks valdininkas nusileidžia laiptais į pirmą aukštą, tai mus nešioja šauliai ar kareiviai, tai gydytojas išeina apžiūrėti į gatvę… Ir tai vyksta dabar.
– Kas Jus liūdina, matant, kad įstatymai prasilenkia su tikrove?
– Mano pamąstymai ne sarkastiški, bet liūdni. Liūdna, kai negali padėti žmogui dėl elementariausių dalykų, taip žmonės tampa pikti, nusivylę. Jie ir taip nuskriausti gyvenimo, o aplinka juos toliau murdo. Kaip yra su lytiniu švietimu? Nėra jokių realių pokyčių ir valdžios institucijų atsakomybės. Tėvai daužo galvas į sienas, kad pakeistų pasenusią įstatyminę bazę, nori efektyvios lytinio švietimo sistemos ir veiksmingos pagalbos neįgaliesiems su tinkamai parengtais specialistais. Kaip yra su neįgaliesiems kompensuojamomis priemonėmis? Pvz., sauskelnės – valstybė kompensuoja dalį sauskelnių, kurios yra visiškai netinkamos, t. y. pralaidžios šlapimui. Norint įsigyti geresnio sugeriamumo, reikia nemažai primokėti. Žinoma, žmogus ima šimtu procentu kompensuojamas sauskelnes su blogu sugeriamumu, tikisi, kad gal būt pagamino geresnes. Bet tenka nusivilti ir paskui perka iš savo varganos pensijos tikras, kurios PRIVALĖTŲ būti kompensuojamos. Kyla klausimas, kas ką apgaudinėja? Ar valdžia neįgaliuosius, ar gamintojai valdžią? Susidaro įspūdis, kad vyksta biznis atviru tekstu. Ir tai vyksta su ortopedine avalyne, su kompensuojama technika ir t. t. Šitos ydingos nuostatos tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį, įdomu, kodėl, sukūrę vieną mechanizmą, nepriima kito, kaip vertinti kompensuojamų ar kitų gaminamų priemonių neįgaliesiems kokybę, jų priežiūrą ir pan.?
– Yra ir džiugių žinių?
– Žinoma, yra ir teigiamų pokyčių. Jei anksčiau negaliai apibūdinti dažniausiai būdavo pasitelkiamas „invalido“ terminas, o patys neįgalūs žmonės dažniausiai vaizduojami stereotipiškai – kaip valstybės išlaikytiniai, savarankiškai gyventi negalinčios likimo aukos, tai dabar tapome „neįgaliaisiais“, kurie kaip tik skatinami gyventi savarankiškai, priimami valdžios sprendimai teikia vilčių dėl gražesnės ateities. Pats svarbiausias dokumentas, įgalinantis puoselėti neįgaliųjų orumą yra JT Neįgaliųjų teisių konvencija (2010-05-27, Nr. XI–854), kurios tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Tačiau realiai neįgalieji vis dar yra socialinėje atskirtyje, todėl jų jungimasis į įvairias neįgaliųjų organizacijas suteikia didesnę laisvę ir tikimybę tinkamai atstovauti jų interesams, nes tai reglamentuoja Lietuvoje galiojantys įstatymai.
– Ne paslaptis, kad tikras Asociacijos gyvenimas užvirė ėmus Jums vadovauti...
– Mažeikių cerebrinio paralyžiaus asociacija įsikūrė jau prieš 20 metų ir šiuo metu jungia 99 narius. Visi mažieji neįgaliukai užaugo mūsų akyse ir tikrai esame kaip viena didelė šeima. Visko būna šeimose: ir pykčio, ir džiaugsmo, ir nusivylimų, ir naujų atradimų, ir netekčių… Bet svarbiausia – tai kalbėjimas, bendrystė, atjauta, supratimas, pagalba vienas kitam. Juk ne visi esame pakankamai stiprūs atlaikyti gyvenimo rutiną, įtampą, išbandymus. Palaikymas, kurį gauname iš bendraminčių, panašaus likimo žmonių, labai svarbus ir reikšmingas ne tik praktine prasme – jis mus sustiprina dvasiškai: suteikia vilties, tikėjimo ir pasitikėjimo savo jėgomis, optimizmo. Mes esame savanoriška organizacija, kuri įsteigta laisva žmonių valia ir skirta užtikrinti šių žmonių – organizacijos narių – poreikius. Džiaugiamės, kad mūsų Asociacija sutaria su įvairiomis institucijomis, visada sulaukiame pagalbos, supratimo, padrąsinimo, kad veikiame, siekiame bendrų tikslų, socializuojamės, esame matomi, padedame savo žmonėms, kuo galime ir tikime tuo, ką darome.
– Kas lėmė, kad sutikote vadovauti Cerebrinio paralyžiaus asociacijai (CPA)?
– Nežinojimas. Kol nesi „tose rogėse“, tol nežinai, kas tavęs laukia. Žmonės pasitikėjo, todėl ir aš turėjau pasitikėti, nenuvilti jų. Neapibrėžtumas užgulė kaip akmuo. Reikėjo tęsti pradėtą veiklą ir tai nebuvo lengva, nes jaučiau didžiulę atsakomybę prieš savo narius, trūko informacijos, lėšų. Pradėjome praktiškai nuo nulio. Buvo visko: nusivylimų, liūdesio, neįgyvendinamų svajonių, nesusikalbėjimų ir panašiai. Tačiau žmonių pasitikėjimas manimi ramindavo, teikdavo vilties. Šalia buvo tie žmonės, kurie norėjo organizaciją matyti stiprią, galinčią padėti neįgaliajam. Tai vedė į priekį, laužėme stereotipus, tapome matomi, kovojome už savo narius, keitėmės patys ir leidome keistis kitiems.
– Kokia, Jūsų nuomone, turėtų būti asociacija, kad kiekvienas joje jaustųsi puikiai?
– Labai sunku įvertinti ar apibrėžti, kaip tai reikia padaryti. Visi nori būti kūrėjais ir tai yra labai gerai. Kiekvienas turi savo asmeninę interpretaciją, kai jis žiūri į savo skausmą, įvykį ar bet kokį pamąstymą. Kiekvieno žmogaus patirtis yra kitokia ir ta jo patirtis, duodanti vienokius ar kitokius įsitikinimus, atsispindi jo bendravime. Stengiamės kalbėti ir išklausyti žmogų taip, kad jo mintys kryptų ne tik į savo siaurą asmeninį tikslą, bet pamąstytų ir apie šalia esančius, kad suprastų, jog didesnė vertybė yra duoti, o ne imti. Galima kalbėti ilgai, įtaigiai ir gražiai, bet tik veiksmas ar darbas po to parodo, ką žmogus pasirinko – ir tai yra jo teisė. Todėl nėra lengva rinkti visų ašaras, nes jos tampa tavo ašaromis, nėra lengva jausti kito skausmą, nes skauda ir tau. Geriausiai yra, kai žmogus džiaugiasi, tada tavo širdis taip pat spurda džiaugsmu ir pražysta.
– Turite savo patalpas. Koks gyvenimas čia „verda“?
– Kol buvo maži mūsų vaikai, tai stengėmės lavinti, reabilituoti, ugdyti, mankštinti, mankštinti ir dar kartą mankštinti. Džiaugėmės kiekvienu pasiekimu: kažkas tik praskaidrėjusiu žvilgsniu, kažkas pirmu žingsneliu, kažkas pirmu ištartu žodžiu, pirmu apkabinimu. Buvo vieni prioritetai. Kai vaikai užaugo, vėl viskas iš naujo. Nebėra mokyklų, užimtumo, liko tik namų keturios sienos. Todėl įkurti savo patalpas, buvo didelis iššūkis man ir mūsų nariams. Nežinau, ar teisingai elgiausi, bet pamokas išmokau, priėmiau visus išbandymus, nes turėjau rinktis, klupti, keltis, sudėlioti save iš naujo ir vėl eiti į priekį. Dabar su begaline padėka galime mėgautis visu tuo, ką pavyko sukurti. Mūsų vaikai, jaunimas ir vyresnio amžiaus žmonės turi savo patalpas, sportuoja, dalyvauja čempionatuose, vyksta užimtumas. Jau kelinti metai dalyvaujame Socialinės integracijos per kūno kultūrą ir sportą bei Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems projektuose, vykdome neįgaliųjų dienos užimtumo, individuali pagalba neįgaliajam, pagalba neįgaliųjų šeimos nariams, aktyvaus fizinio užimtumo veiklas. Nėra nieko svarbiau ir jaukiau už tai, kai girdi teisybę įrodinėjantį ginčą, kai trinkteli iš nepasitenkinimo durys, kai įtartinai spengianti tyla virsta juoko bomba, kai girgžda treniruokliai, kai kvepia kava ir pyragais, kai niekaip nenutyla kalbos... Tai yra tikras gyvenimas.
– Ko Jūs pasisemiate iš tėvų ir neįgaliųjų?
– Neįgalieji yra mūsų socialiniai ekspertai, nieko nuo jų nepaslėpsi, neapgausi, jie viską jaučia ir žino. Asociacijoje mes vadiname vieni kitus vardais ir nejaučiame, kad kažkas yra neįgalus, nes visi esame vienodi. Tai nesuvaidinti gyvenimai. Visuomenėje žmonės visi lyg aktoriai, vaidina save, atlieka tėvų, globėjų, mokytojų, darbuotojų, kažkokių veikėjų vaidmenis. O neįgalieji yra be kaukių. Jie myli, nemyli, nori, nenori viską pasako čia ir dabar, o tu – „virškink“. Bet patikėkite nieko nėra geresnio už jų draugystę, pasitikėjimą, už tikras ašaras, už nesuvaidintą nuotaiką, kai gali kartu springti iš juoko, griūti ir raitytis ant žemės, tiesiog negalėdamas įkvėpti oro. Tai veža.
– Negalia tiesiogiai palietė Jūsų šeimą?..
– Prieš gimstant sūnui, mūsų šeimoje augo dvi mergytės. Tada niekas net įsivaizduoti negalėjome, kad mūsų laukia ilga kelionė į kitokį gyvenimą. Gimdymas buvo komplikuotas, pavėluotai atliktas Cezario pjūvis, nepastebėjimas, kad palaužtas kaklo slankstelis, laiku nesuteiktas deguonis ir … tuometinio Sveikatos apsaugos ministro Antano Vinkaus išsamiai mandagus rašytinis atsiprašymas. Taškas. Pradžių pradžia, įnešusi sumaištį, paniką, šauksmą tyruose. Galu gale perėjo beprotybės sieną ir atsidūrė kitoje pusėje – radikalioje nežinomybėje, kur kiekvieną dieną visa šeima lipdėme įvairiaspalvę mozaiką. Kiek daug reikėjo šlifuoti, gludinti kiekvieną akmenėlį ar stiklo gabalėlį, kad ji būtų graži. Ačiū savo vyrui, dukroms, savo sūnui ir sau už spalvingą, įdomią, bet kitokią: pilną vizijų, apmastymų, pasirinkimų, nuostatų, atradimų – gyvenimo mozaiką, kurią gludiname iki šiol.
– Kokias gyvenimo pamokas išmokote, augindama kitokį vaiką?
– Kai mus ištinka nelaimė, atrodo, kad tai nutinka tik mums, ir nėra nieko pasaulyje, kas galėtų suprasti. Tuo metu mes jaučiame gėdą, kaltę, pykstame ir tai neleidžia pagal susiklosčiusias aplinkybes gyventi visaverčio gyvenimo. Pirmąkart tikrai nelengva prašyti pagalbos, reikia peržengti per save, būna be galo sunku. Klaidinga manyti, kad esame niekam nereikalingi, net ir didžiausiai bėdai ištikus visada kažkas bus šalia ir padės. Mes, Asociacijos mamos, galėtume rašyti savo ir savo vaikų gyvenimų knygą. Sunku kitam žmogui suprasti „kitokių mamų“ gyvenimą, nes tiesiog jie to negyvena. Taip kaip man sunku įsivaizduoti karą, apie kurį skaitome, matome filmus ir pan. Aš žinau, kad tai klaiku, kad tai baisiau už baisybę, bet nebuvau jame, nepajaučiau savo esybe to pragaro. Taip ir auginant neįgalų vaiką, kad suprastum, tai reikia išgyventi… Mamų stiprybė nėra matoma plika akimi, nes kai po eilinės gyvenimo audros guli kaip išmesta žuvis ant kranto, vos kvėpuoji, atrodo viskas, gyvenimas baigėsi – tada tikrai neatrodai stipri. Daugelis eis pro šalį, sakydami, kad susiimk, grįžk į gyvenimą, o tu negali, nes tau vis dar trūksta oro, tu negali pajudėti, nematai saulės, tik žemę, nes guli įbedęs į ją savo akis. Tu nieko neturi, nei kažkokių kalnų diplomų, nei seminarų, nei sėkmės amuletų, nieko, kas padėtų tau atsistoti ir išlaikyti gyvenimo egzaminą… Bet tada atrandi kitas tokias pat gulinčias bejėges žuvis, išmestas į krantą ir supranti, kad kartu jūs galite būti stiprios, nepaisant nieko. Ir nuo to laiko Jūsų širdys stuksena vienu ritmu, plačiai atvėrusios savo duris ir, kviečiančios užeiti kiekvieną, kuriam reikia pagalbos.
– Pakalbėkime apie Jūsų vaikystę, tėvus.
– Gimiau Mažeikiuose mylinčioje vienas kitą šeimoje. Mano tėvelis ir mama visą gyvenimą dirbo ligoninėje, tėtė (jau amžinatilsis) – Mažeikių greitosios pagalbos vairuotoju, mama – priėmimo skyriaus slaugute. Augome keturiese, turiu du brolius ir seserį. Buvau labai mylimas vaikas (aišku kiti irgi), manęs visur buvo pilna. Iš mokyklos pareidavau vėlai, buvau labai užsiėmusi: lankiau kraštotyros, literatų ir dramos būrelius, dainavau chore, lankiau choreografiją, šokau lietuvių liaudies šokius. Kas gražiausia – tai mano šeima, kurioje augau. Niekada nesu girdėjusi, kaip tėtė su mama barasi, nesu mačiusi tėčio, mamos girtų ar rūkančių, visada būdavo meilė, pasitikėjimas, labai gražus bendravimas, šiluma ir gėris. Buvau tėčio mylimiausia dukrelė, nesu gavusi barti, apie mušimą net kalbos nebuvo, nors mano draugai gaudavo rykščių. Tada dar nesupratau, kokią meilę gavau iš savo tėvų ir kokia laiminga esu.
– Kokių vertybių atsinešėte iš namų?
– Augau katalikiškoje šeimoje, nuo mažų dienų eidavome į bažnyčią, švęsdavome visas šventes, įsimintiniausia šventė būdavo Kūčios, šv. Kalėdos, nes anksčiausiai už kitus puošdavome eglutę (kiti puošdavo tik per Naujus metus), šv. Velykos, Mamos ir Tėvo dienos, Porciunkulės atlaidai, Žolinė ir kt. Mokykloje nelabai patiko, kad einu į bažnyčią (buvau gera, pavyzdinga mokinė), bet, kadangi nepriklausiau jokių spaliukų, pionierių organizacijoms, tai ir neužkliūdavau. Mano tėveliai visada padėdavo kitiems žmonėms – visada. Mama (dabar jau garbaus amžiaus) buvo labai aktyvi Carito narė nuo pat pirmų Carito įsteigimo dienų: nešė, kepė, virė, mezgė ir taip beveik 30 metų. Mes, visi vaikai (paskui net ir anūkai), būdavome „įkinkyti“ į tą darbą, kam maisto nunešti, kam malkų parūpinti, kam vaistų. Kitą kartą pykdavome, nes reikėjo eiti į kiną, o čia: „nunešk kokiam senoliui pavalgyti“, bet darydavome, taip buvome išauklėti ir net negalvojome, kad gali būti kitaip. Labai myliu, gerbiu savo tėvelius už tai, kad išmokė mylėti žmones ir gyvenimą. Tikiuosi, kad šį kilnų jausmą perteikiau ir savo dukroms, kurios jau sukūrė savo gyvenimus ir džiugina mūsų šeimą savo gražiais pasiekimais.
– Kokia fraze apibūdintumėte savo gyvenimą?
– „Bet reikia turėti šviesos su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse.“ (M. K. Čiurlionis)
– Gal ko nepaklausiau, o Jūs norite pasakyti...
– Noriu padėkoti visiems savo nariams ir kiekvienam atskirai už tai, kad esame kartu šiame kelyje. Ačiū už sukurtą mūsų artimų sielos draugų ratą, ačiū už paskolintą įkvėpimą, už energiją, už išmoktas pamokas ir už „pakištą pagalvę“, kad griūnant taip neskaudėtų, ačiū jums už tai, kad vienas kitam padedame kurti šviesią bendraminčių bendruomenę, kurioje tiesiog gera būti. Nuoširdžiai dėkoju visiems geros valios žmonėms, įstaigoms ir institucijoms, kuriems rūpi mūsų gerovė, kurie draugiškumą ir meilę mums išreiškiate finansine ar kitokia parama.
– Artėja Motinos diena, šiemet ji ir kitokia. Ko palinkėtumėte?
– Dvasios ramybės ir sveikatos, mielosios! Sveikinu visas savo brangias mamas, močiutes, globėjas, kurios augindamos, prižiūrėdamos, slaugydamos apvalią parą savo vaikus, laukia nors menkiausių atostogų. Kurios eidamos į svečius, vykdamos į kelionę ar bet kur kitur, šalia lūpdažio ar kvepalų buteliuko visada savo krepšyje turi sauskelnes, šlapias servetėlės ar mėgstamiausią savo vaiko žaislą. Kurios aukoja savo karjerą, kad jų rankos galėtų nešioti, glausti ir slaugyti savo vaikus ir kurios dirba, kad išlaikytų visą šeimą. Kurios gali valandų valandas kalbėti apie savo mylimukų pasiekimus ar nemigas, apie taisomus dantis... Kurios daugybę vaistų pavadinimų žino geriau už patį gydytoją, kurios bara savo vaikus, o paskui verkia kartu su juo. Kurios kas vakarą pasiima paskaityti knygą, bet taip ir neatsiverčia, nes užmiega. Kurios yra labai jaunos, bet brandžios savo patirtimi, kurioms niekas negali atimti išminties, nes ją suteikė pats gyvenimas, kurioms viską, ką padarė geriausia savo vaikams, padarė iš didžiulės Meilės.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
