Šio gyvenimo moto vedama Ramutė Čepauskaitė 26-erius metus sėkmingai nardo savo anglų k. mokymo ir vertimo versle. „Buvau tik 23-ejų, kai grįžau į gimtuosius Mažeikius, palikusi savo pirmąjį vertėjos darbą Vilniaus siuvimo fabrike „Lelija“, kuriame pradėjau dirbti dar tebestudijuodama trečiajame universiteto kurse. Mane nuo pirmosios darbo dienos mokytojos ir vertėjos kėdėje lydėjo ne tik sėkmė, bet ir, galima sakyti, tam tikras aplinkinių pavydas, juk lietuvis kaimynui nelinki net žalesnės žolės už tvoros“, – apgailestauja anglų k. mokytoja.
– 
Šiuo metu Jūsų darbinėje karjeroje įvyko nemažas perversmas?..
– Būtent todėl „nesiaiškink ir nesiteisink“ žodžiais norėčiau kreiptis į miesto mokytojus ir švietimo įstaigų vadovus. Noriu paklausti gerbiamų kolegų, kaip sugebėjote nenumirti badu už tuos kelis eurus, numetamus mokytojui? Kaip nepalūžote ir išlikote orūs ir kodėl mes visi nepasipylėm Lietuvos gatvėse, kovodami už geresnę algą? Bet, nors ir skaudu, mes, pedagogai, savo aukštiesiems esame priversti nuolat aiškintis ir teisintis. Deja, aš esu kitokia. Net ir įsprausta į kampą, nei aiškinsiuos, nei teisinsiuos.Kad pasiekčiau aukštų rezultatų, man reikalinga kūrybinė laisvė, kurios šiuo metu Lietuvos mokyklose nėra. Esu tik menkas sraigtelis šioje mokytojus trypiančioje Lietuvos švietimo „šventovėje“. Sudrebėti privertė sausio 16-ąją blykstelėjusi SMS žinutė, pranešusi, kad į mano sąskaitą įkrito 187,37 eurai. Tą akimirką supratau, kad strese, mokytojų patyčiose mirkstančioje mokykloje gyvenimo švaistyti nebeverta. Čia visiems mokymo procesams su pasimėgavimu diriguoja vaikai... Pamąsčiau – tai tegul jie, vadovaudamiesi slidžiais įvairių švietimo procesų aprašais, sau pamokas veda. Juk jie, atvirai krizenantys iš mokytojų, absurdas, bet įsivaizduoja pamokas galintys vesti vietoj pedagogo... Lyg ir riedėjo toks gyvenimas, kokį pati pasirinkau, bet atėjo tas lūžis, kai sudėliojau visus taškus ant „i“. Reikėjo pasirinkti – arba eiti kitokiu keliu, arba toliau dirbti mokykloje už 600 eurų ir vieną dieną „nusipirkti“ kokią baisią ligą ar išsekimą. Nebuvau tokia mokytoja, kaip visos. Nesigiriu, bet puikus kalbėjimas anglų kalba ir vertimo žinios, padėjo man tapti nepriklausoma nuo valstybinės mokyklos.
– Ko būtumėte netekusi, jei nebūtumėte pasukusi laisvai samdomos anglų kalbos mokytojos ir vertėjos keliu?
– Maždaug 1995-iais Lietuvoje buvo pradėtos steigti pirmosios privačios įmonės ir tuo akmenuotu keliu pasuko patys drąsiausi, veržliausi bei intelektualiausi. Būti sau viršininku ne kiekvienam įmanoma ir suklydus pasekmės baisesnės, nei valstybinėje įstaigoje, juk kirs per asmeninę kišenę. Bet be to nebūčiau galėjusi sau leisti tobulintis Jungtinėje Karalystėje, nebūčiau galėjusi įsigyti automobilių, buto miesto centre. Nebūčiau galėjusi sau leisti važinėtis į užsienį po du ar tris kartus per metus, ilsėtis penkių žvaigždučių viešbučiuose ir tiesiog džiaugtis gyvenimu. Gaudamas šešis šimtus eurų, mokytojas turi skaičiuot net, kiek išleidžia maistui. Dar nebūčiau galėjusi gydytis privačiose klinikose, pas geriausius specialistus. Nebūčiau galėjusi įsigyti angliškų knygų, kurias laikau savo didžiausiu turtu. Bet kurį žmogų, mylintį anglų kalbą, leidžiu apsilankyti savo didelėje angliškų knygų bibliotekoje. Čia galima rasti ne tik grožinės, bet ir teisinės, psichologinės, ekonominės literatūros anglų kalba. Mokykloje naudojau ir patį brangiausią bakalaureato vadovėlį, išleistą Oksfordo leidyklos, iš kurio mokosi geriausios Europos mokyklos, bet jis sunkiai įperkamas lietuviams (kaina siekia 80 eurų).
– Ar yra tekę susidurti su nevaldomu mokiniu? Ar buvo teikiama psichologinė ir socialinė pagalba?
– Beveik visose mokyklose mokytojai, susitinka su problematiško elgesio mokiniais, bet yra priversti tvarkytis patys. Aš, kaip ir didžioji dauguma pedagogų, tų psichologų bei socialinių darbuotojų vengdavau, nes, jei kas pranešdavo apie siautėjantį vaiką, tuoj pats likdavo kaltas. Esu net rašiusi prašymą, kad destruktyvaus elgesio mokinį iškeltų iš grupės. Bet ir parašius oficialų tarnybinį pranešimą, jis toliau siautėjo. Kita vertus, tie pagalbą mokytojams teikiantys specialistai mokytojus sekdavo iki darbo pabaigos, užuot tiesę kolegai pagalbos ranką. Vyrauja vaikų teisių aukso amžius, tad, jei koks dešimt parašo šmeižiantį tekstą mokytojo nenaudai ant lapelių, ta šutvė ir lieka teisi. Bylinėtis? Mokytojas neįstengs sumokėti advokatui. Jei ir gautų teisinę pagalbą, neverta kumščiais mosuoti teisme dėl kelių šimtų eurų, juk vėliau vizitai pas gydytojus kainuos dar daugiau. Kyla klausimas – ar nebijoma, kad iš mokyklų, susiradę kitus darbus, pirmiausia pasitrauks patys gabiausi specialistai?
– Esate iš tų specialistų, kurie nuolat tobulina savo žinias. Kaip kėlėte mokytojos ir vertėjos kvalifikaciją?
– Mano anglai draugai, Carol Muckley bei Ivan Brentnal, dirbę dėstytojais Česterfildo inžinerijos koledže, supratę baisią anglų kalbos mokytojų ir vertėjų situaciją Lietuvoje, ištiesė man pagalbos ranką. Jie bendrom jėgom mokėjo už mano kvalifikacijos kėlimo kursus Jungtinėje Karalystėje. Aš siekiau tobulinti sinchroninio arba konferencijų vertėjos kvalifikaciją. Tokių kursų Lietuvoje nėra, todėl ieškojausi jų Mančesterio ir Šefildo universitetuose. Čia taip pat įgijau puikų psichologinį pasirengimą bei vadybos gebėjimų. Mano draugė Carol norėtų, kad Anglijoje siekčiau kvalifikuoto mokytojo statuso (Qualified Teacher Status QTS ) bei likčiau ten dirbti. Tam jau subrendau ir pasiruošiau – tad pradėsiu tvarkytis dokumentus. Esu negailestinga varžovė, bet, pirmiausia, keliu labai aukštus reikalavimus sau, bausdama save net už menkiausią klaidą. Per 10 stažuočių metų mano anglų kalba tapo panaši į anglakalbių žmonių. Nors baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, bet, kad atlaikyčiau beprotišką konkurenciją vertimo versle Vilniuje, Klaipėdoje ir Šiauliuose, to neužteko. Pirmiausia užsiėmiau vertimo projektais. Teko versti grožinę, teisinę, psichologinę, techninę, statybos pramonės, kai kurią medicinos, net odontologijos literatūrą. Kadangi dirbau laisvai samdomos vertėjos darbą, galėjau su darbdaviais derėtis dėl atlyginimo. Neseniai sužinojau, kad Mažeikiuose yra vienas verslininkas, kuris vertėjams už išverstą lapą, kurį sudaro 1 600 simbolių, moka tik 3–6 eurus, bet dažnai vertimas, jei tekstas mokslinis, užtrunka apie 2–3 valandas. Todėl tai pavadinčiau vergove. Paprastai, gabūs vertėjai sėkmingai dirba pagal autorines sutartis, neengiami darbdavių.
– Kas jums padėjo išlikti ir uždirbt konkurencingoje mokymo ir vertimo verslo tvirtovėje?
– Man galimybes atvėrė labai sudėtingos anglų k. terminologijos įvaldymas, aukšti rezultatai, pasiekti universitete, bei 24 valandas per parą vykdomi sudėtingi vertimai. Vieni sunkiausių – medicinos literatūros apie Huntingtono ligą, lėktuvo navigacijos sistemos lakūnams mėgėjams vertimas, žodinis vertimas šilumos tinkluose, kosmetikos produktų pristatymo sinchroninis vertimas, vertimai apie išmaniuosius namus bei apšvietimą Vilniaus kompanijoms. Be to, savo privačioje anglų kalbos mokykloje vedžiau anglų kalbos kursus ne vienos įmonės darbuotojams: UAB „Varimonta“ bei „Nordsteel“, VšĮ „Technikos priežiūros tarnyba“. Paslaugą mano dėstymui, nors ir keista, padarė net ta buka vaikų teisių gynimo sistema – išmokė dirbti sąlygomis, kurioms esant nė vienas mokytojas niekada neliks teisus ir sausas iš šios balos neišlips.Mokykloje mokytojų atžvilgiu patirtas patyčias įpratau palikti už sunkių gimnazijos durų, tad į savo privačią mokyklą sugrįždavau kaip į saugią tvirtovę, kur manęs nepasiekdavo nei prastai suformuluoti ministerijos įstatymų gniaužtai, nei absurdiški mokinių pasisakymai mokytojo ar auklėtojo atžvilgiu. Aš daug įdėjau darbo, kad galėčiau dirbti kūrybiškai ir kad nesimaudyčiau sovietinės mokyklos liekanose, juk jos dar tebėra užvertusios Lietuvos mokyklas.
Seniai supratau, kad privačiame mokymo ir vertimo versle išlikti padės labai platus anglų kalbos žodynas, aukšto lygio rašymo įgūdžiai. Kartą viena mano kolegė, kai taisėme gimnazijos olimpiados darbus, pajuokavo: „Vaikas perėjo Ramutės cenzūrą“. Teko mokyti ir kolegių anglisčių vaikus, nes aš moku rengti mokinius tarptautiniams anglų kalbos egzaminams IELTS bei TOEFL.
Sugebėjau išlikti, nes dažnai vienu metu skaitau net po tris knygas anglų kalba. Kai nesu pavargusi, gvildenu įvairius mokslu paremtus vadovėlius, dar įtraukiu vieną psichologinį ar istorinį romaną, o kai visiškai išsenku, mėgaujuosi nesudėtingom meilės istorijom. Aš siekiu išsaugoti geras lietuvių kalbos žinias, nes jų prireikia verčiant, ypač, kai verčiu apsakymus iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Siekdama tobulinti sinchroninį vertimą, užsidėjusi ausines, klausausi garsios muzikos ir tyliai sau verčiu kokią Oksfordo ar Kembridžo universiteto fizikos ar politikos paskaitą internetu, kad visiems vertimo iššūkiams būčiau pasiruošusi. Taip dirbti mane išmokė Anglijoje kursų dėstytojai.Savo asistente pakviečiau dirbti seserį Aušrinę Prialgauskienę, kuri universitete yra baigusi anglų kalbos studijas, nes privatūs klientai mėgsta išskirtinį dėmesį.
Pakilti darbo srityje padeda ir kritika, kurią išklausau iš bet kurio Jungtinėje Karalystėje sutikto anglo. Labai norėčiau, kad Lietuvos mokyklose būtų dėstoma kitokia anglų kalba, nes dabar ji 50 procentų likusi tokia, kokia buvo dėstoma prieš dvidešimt metų. Niekas nesikeis, kol anglų kalbos specialistams nebus suteikta proga stažuotis Anglijos universitetuose. Aš jau seniai nebetikiu, kad mes, anglistai, to kada nors sulauksime.
– Minėjote, kad daug naudos davė dalyvavimas anglakalbių renginiuose. Koks renginys Jungtinėje Karalystėje įsiminė labiausiai?
– Pereitais metais dalyvavau puikios merginos Rebekos Hancock bei jos išrinktojo vestuvėse. Tai buvo unikali galimybė pasmalsauti, kokios yra anglų sutuoktuvių tradicijos, kaip ši šventė organizuojama. Niekada nesitikėjau, kad ši pora mane atsimins, bet, kaip jie patys sakė, visi giminaičiai laukė egzotiškos viešnios iš Lietuvos. Tada savo mėnesio viešnagės metu susitikau su daugiau nei dviem šimtais skirtingų anglų. Nustebino tokie maži Anglijos miesteliai kaip Beiksvelis, kur yra Pik Distrikto nacionalinis parkas. Tos kelionės metui supratau, kad kaip nors pavyktų įsikabinti ir pritapti Anglijoje.
– Koks sutiktas žmogus labiausiai įsiminė?
– Buvusi vienos pagrindinės mokyklos pavaduotoja Bet Swinden. Pasirodo, arbatinėje šalia manęs prisėdusiai garbaus amžiaus damai ne šešiasdešimt, kaip aš maniau, o 85-eri. Mūsų aštuoniasdešimtmetės moterys retai kuri taip pritrenkia savo išvaizda, yra tokios stilingos ir pasitempusios, nes, pirmiausia, joms tai nebeaktualu. Tokių metų lietuvės į kavines bei arbatines seniai nevaikšto, o būna prižiūrimos kitų. Štai ką žmonėms duoda turtinga, sugebanti savo piliečiais pasirūpinti šalis, kur mokytojo atlyginimas siekia 3 000–4 000 svarų, priklausomai nuo mokyklos finansinės padėties bei vietovės. Beje, dažnai važinėdama į stažuotes Anglijoje, susipažinau ir su tenykščių mokyklų padėtimi. Ten šaunu dirbti, nes mokytojas turi asistentą, jam nereikia dirbti pagalbinių darbų. Nėra tokios plačios mokymo programos, yra griežtos baudos tėvams, jei vaikas be priežasties neatėjo į mokyklą, to Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Moksleiviui pamokų metu neleidžiama išeiti iš mokyklos teritorijos.
– Su kokio luomo žmonėmis teko bendrauti?
– Nevengiau pokalbio nei su pažįstamais, nei su gatvėje sutiktais žmonėmis. Maloniai nuteikė aštuoniasdešimtmečių šmaikštūs pajuokavimai, verslininkių patirtis, net narkomano šūkavimo teko pasiklausyti, įdomus mano ausiai buvo jo žargonas. Anglijoje teko pakalbėti ir su specialiųjų poreikių mokine, kuriai diagnozuotas sutrikęs intelektas. Ji nuo kitų skyrėsi tik tuo, kad labai lėtai kalbėjo bei be priežasties pradėdavo garsiai šaukti.
– Kurie ten sutiktų žmonių poelgiai maloniai nustebino?
– Niekada neužmiršiu bažnyčioje sutiktos Pamelos, kuri kartu su muzikos mokytoja bei dar keliais žmonėmis meldėsi, kad „Ryanair“ streikas manęs nepaveiktų ir mano lėktuvas saugiai parskristų į Rygą. Didelį įspūdį padarė Česterfildo bažnyčia su pakrypusiu bokštu, į kurią mes eidavome pasimelsti. Kadangi tai anglikonų bažnyčia, meldžiamasi ne taip, kaip Lietuvoje. Ten giedamos įžymių Anglijos poetų sukurtos religinės giesmės. 2019-aisiais kartu su nemaža grupele anglų Šefildo pramogų centre švenčiau ir savo gimtadienį. Ta šventė buvo maloni dovana gimtadienio proga. Net nepažįstami anglai man sudainavo „Happy birthday to you“.
– Anglijoje išbuvote gan ilgą laiką. Ar kamavo namų ilgesys?
– Namų ilgėtis pradėjau po dviejų savaičių, pradėjo trūkti bendravimo gimtąja kalba, tos savos nepriklausomybės, net dardėjimo po Mažeikius savu automobiliu. Nors ir keista, bet buvo įgrisę net priešpiečiai ir vakarienės angliškuose restoranuose ir smuklėse. Tačiau grįžusi į Lietuvą pajutau, kad trūksta to angliško nerūpestingo gyvenimo. Vėl norėčiau autobusu važinėtis po žavius Anglijos kaimelius ir niekur neskubėti, tiesiog džiaugtis senąja Anglija, klausytis anglų kalbos, kuri man tokia pat brangi, kaip gimtoji, nusipirkti kioskelyje pirmą pasitaikiusi laikraštį ir jį perskaityti nuo pirmo puslapio iki paskutinio.
– Kokiomis nuotaikomis grįžote namo?
– Paskutinį viešnagės vakarą praleidau pas savo draugą fizikos ir matematikos mokytoją Ivan Brental, kuris mane palydėjo į aerouostą. Aš anglams liksiu dėkinga už tai, kad padėjo patobulinti anglų kalbą, už šilumą, toleranciją ir pagalbos ranką, ištiestą sunkią akimirką. Dėkinga už du pilnus lagaminus angliškų romanų, kuriuos skaityti parvežiau sau ir savo mokiniams. Jau žinau, kad kitą kartą, nuvykusi į Angliją, skrisiu į Mano salą.
– Ko sau palinkėtumėte?
– Sau linkiu labiau atsiduoti knygų vertimui, susigaudyti, koks mano likimas, kokie jo posūkiai, ieškoti ir rasti savo kūrybinį kelią, nes gyvenimas per trumpas jį švaistyti už skurdžią gimnazijos mokytojo algą. Per 26-erius darbo metus įgijau geros anglų kalbos specialistės vardą, tad, jei mokiniai ir vertimo klientai rinksis mane, įrodysiu, kad aš, o ne kas nors kitas, yra to vertas. Jei kas nors nori išmokti rašyti C1 arba C2 anglų kalba, pasiruošti IELTS bei TOEFL egzaminams, Mažeikiuose šiuo lygiu dirbame tik du specialistai – buvęs mano anglų kalbos mokytojas Edvardas Eičinas ir aš. Padedu visiems, o kreiptis galima telefonu +370 687 82 057.
Gražina VERŠINSKIENĖ
Nuotraukos iš asmeninio archyvo
