Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Renginys niekada nebūna vienodas. Jis būna toks, kokį sukuri. Pasibaigė vienas, kuri kitą – kaip karuselė. O Kultūros centro kūrybinė siekiamybė – augti su renginiais, kolektyvu“, – teigia Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro direktorius Raimundas Radavičius. Penktus metus vadovaujantis šiai įstaigai R. Radavičius džiaugiasi savo darbu ir siekia jame aukščiausių rezultatų. Anot jo, svarbiausia ne repetavimas, pasiruošimo darbai, o pats renginys.
– Papasakokite apie save, šeimą, išsilavinimą.
– Visa šeima esame mažeikiškiai. Gimiau čia ir gyvenau iki 9 klasės. Paskui įstojau į Šiaulių konservatoriją, papildomai mokiausi groti akordeonu ir fortepijonu. Po šių mokslų dirbau Mažeikių muzikos mokykloje, tuo pat metu ir studijavau. Vėliau mane sudomino estrados menas – tai buvo nauja specialybė Šiaulių universitete. Sėkmingai įstojau ir apsigyniau bakalaurą. Po to nusprendžiau, kad noriu siekti kažko daugiau, ir pradėjau studijuoti muzikos pedagogiką. Po visų mokslų darbą pradėjau Šerkšnėnų kultūros centre kaip renginių vedėjas. Dirbau ten pusę metų, o laimėjęs konkursą tapau Laižuvos kultūros centro direktoriumi, kur išdirbau keletą metų ir vėliau tokiu pat būdu užėmiau Mažeikių kultūros centro direktoriaus pareigas. Balandį buvo 4 metai, kaip aš šiame poste.
Tėvai paprasti žmonės, kultūringi. Mūsų šeima, kaip ir visos, žinoma, turi savitas tradicijas. Turiu brolį, kuris gyvena Klaipėdoje, ir seserį, kuri šiuo metu Ukmergėje. Visi puikiai bendraujame, tik susiburti kartu sunkiau, nes visi turime šeimas.
Mano žmona – nuostabus žmogus. Sudėtinga gyventi su kultūroje dirbančiu žmogumi, todėl tai kartais gali privesti prie šeimos krizių, tačiau jų, manau, pasitaiko kiekvienoje šeimoje.
– Mėgstate keliauti. Kokias šalis esate aplankęs ir kokių įspūdžių parsivežėte?
– Galima sakyti, kad keliavimas man pomėgis, bet pirmiausia keliauju, kad neatsilikčiau nuo normų, ką pasaulis kuria, ką mato, kad galėčiau palyginti, kas vyksta pasaulyje, Lietuvoje ir Mažeikiuose. Man tai be galo įdomu. Keliauju su kultūrine misija: užmegzti glaudų bendradarbiavimą, o dažnai ir pasižiūri, kas ką turi iš technologinės pusės, kaip kiti organizuoja savo renginius. Esu parsivežęs daug technologinių idėjų. Nesakau, kad kopijuojame kažką, nes tai nelabai įmanoma, kiekvienas renginys, kiekviena idėja turi būti pritaikyta prie savojo kultūros centro, tačiau smagiausia, kad galima palyginti, kur esame atsilikę, kur reikia užaugti ir patobulėti. Mažeikiai pasauliniu mastu nėra dideli, bet, kai pamatai kažką didelio, parsiveži vienokią ar kitokią idėją ir čia.
Galiu išvardinti keletą jau aplankytų šalių: Japonija, Šiaurės ir Pietų Amerika, Italija, Vokietija, Ukraina, Čekija, Estija, Lenkija, Latvija.
– Kokie Jūsų pomėgiai be keliavimo?
– Žinoma, pirmiausia muzika, taip pat labai mėgstu skaityti mokslines ir istorines knygas. Šiuo metu tai vienas didžiausių pomėgių. Man įdomi žmonijos praeitis, visas ciklas, kaip vystėsi žmogus. Tada gali netgi numatyti, kaip vystosi ir kultūrinė dalis ir kur link viskas eina. Kai nuvažiuoju į teatrą, muziejų ar dar kur nors, rūbai, daiktai rodo kultūrinį išprusimą, mentalitetą, man tai šalies stiprybė. Įdomu nueiti į bažnyčią, kuri yra meniška. Per įvairius pastatus, daiktus atsiskleidžia šalies meninis skonis, mentalitetas. Kartais netikėtai pajauti, kad kuris nors objektas kažkuo įdomus. Tai ir yra kultūra. Pats žmonių kūrybinis suvokimas yra kultūros taškas, kuris užfiksuoja tai, ką sukuri.
– Mažeikių kultūros centro direktoriumi dirbate jau 4 metus. Kokie įspūdžiai?
– Kai atvykau, buvo įpusėjęs renovacijos etapas, man teko garbė Kultūros centrą atidaryti iš naujo, tik atnaujintą. Prasidėjo veikla. Po metų veiklos nebuvimo įsijungėme aktyviai. Dabar kuriame ryšius su partneriais, kurie veža renginius arba patys juos rodo. Tai pati didžiausia kultūrinė erdvė visame rajone. Mes tokia erdvė, nei per didelė, nei per maža, kad pritrauktume „areninius“ (renginiai, rodomi didelėms auditorijoms, – aut. past.) koncertus. Mažai kas taip padaro. Turi važiuoti, žiūrėti, matyti, nes privalai vesti įstaigą į priekį. Mažeikiai yra aukštame lygmenyje. Prisitraukti pasaulinio lygio atlikėjus į Mažeikius tam tikrais atvejais yra iššūkis, tam suformuota kompetentinga komanda. Ričardas Grušas, Džeraldas Bidva ne naujokai toje srityje, jie žino, ko mes siekiame, kokie tikslai, todėl toks lygis ir išlieka.
Reikėtų aprūpinti Kultūros centrą pačia moderniausia įstaiga, nes visas pasaulis orientuojasi į renginio kokybę. Mes daug sceninių įrengimų nuomojame, bet ateityje, jei laimėsime projektą, pereisime į kitą lygmenį. Pakeitus apšvietimą pradės kurtis tam tikra sceninė aura. Norime įrengti LED apšvietimą, bet čia tik vizija. Jau seniai tai planavome, bet kol kas netikslinga tai daryti ant dabartinių konstrukcijų.
Pradėjome nemažai organizuoti mokymų, seminarų darbuotojams, apjungiame visą rajoną, visus kultūros darbuotojus. Be galo svarbu ugdyti darbuotoją. Renginių kokybė sparčiais žingsniais gerėja, todėl, kiek galime, kviečiame lektorius, kad žengtume įstaigos tobulėjimo keliu. Reikia numatyti ir grėsmių, galimybių.
Džiaugiuosi kolektyvu. Aišku, jis šiek tiek keičiasi, taip ir turi būti. Norėtųsi, kad atvyktų dar daugiau kūrybingų jaunų žmonių. Džiaugiuosi, kad ateina ir praktikantai, bet, kai pamato mūsų virtuvę, mažai kas pasilieka. Jeigu lygintume su kitomis įstaigomis, pas mus nėra darbo laiko, nes visas laikas renginiuose, tarp jų savaitgaliai ir šventinės dienos. Pagrindas yra ne repetavimas, pasiruošimo darbai, o renginys.
– Ar nuo vaikystės planavote užsiimti tokia veikla?
– Būti vadovu neplanavau, bet muzika mane traukė nuo vaikystės, pradėjau nuo 3 klasės lankyti Muzikos mokyklą, privačias akordeono pamokas, vienintelis toks buvau. R. Grušas buvo mano mokytojas. Kai apsisprendžiau stoti į Šiaulių konservatoriją, per keletą metų stipriai turėjau susiimti, kad užbaigčiau Muzikos mokyklą.
Pareigybės nesivaikau, man patinka patys renginiai, jų kūryba. Renginys niekad nebūna vienodas. Jis būna toks, kokį sukuri. Pasibaigė vienas, kuri kitą, sukasi kaip karuselė. O Kultūros centro kūrybinė siekiamybė – augti su renginiais, kolektyvu. Kai jauni žmonės lanko meno kolektyvus, jie auga kaip kūrėjai, nesvarbu, ką jie vėliau pasirinks. Kiekvieną kartą atrandame ką nors naujo. Negali būti tas, kas buvo pernai, ir negali būti tas pats, kas buvo kitam renginyje.
Norėtųsi, kad kuo daugiau pas mus ateitų jaunų žmonių, nes nuo jų prasideda ateities kultūra. Kultūrą lyg tyčia visi išmano, bet mažai pasirenka kūrėjo kelią, daugiau kritiko. Tai nėra blogai, tai lyg paskata pasitempti. Kultūros centro tikslas – užauginti jauną kūrybingą žmogų. Netgi viso rajono misija – traukti jaunus žmones, kurie turėtų pažinti savo kultūrines šaknis, normas, išraiškas. Kada nors ateis tas suvokimas, kad technologijos neatstos bendravimo. Juk filmą kiekvienas gali pasižiūrėti per kompiuterį namuose, tačiau svarbiau – būti bendrystėje, su žmonėmis.
Esame parengę projektą „Vaiko kelias į kultūrą“. Tikiuosi, įgyvendinsime. Taip planuojame įtraukti mažuosius gyventojus, ugdyti jų savarankiškumą, suvokimą, elgesio normas.
– Kokia Jūsų įprasta dienotvarkė?
– Keliuosi 4 valandą ryto. Mėgstu pabūti 10–15 min. ramybėje, apmąstyme. Tada paskaitau knygą. Jai skiriu 45 minutes. Tada niekieno nevaržomas į sąsiuvinį užsirašau kylančias mintis, naujas idėjas. 6 valandą įsijungiu žinias, pusryčiauju ir 8 valandą jau būnu darbe. Ten pirmiausia susidėlioju tos dienos svarbiausius darbus. Retai kada jiems atlikti užtenka laiko iki 17 val. Dažniausia pasilieku kitai dienai arba pabūnu darbe ilgiau. Jeigu būna vakare renginys, nueinu, o jeigu mūsų pačių renginys, visas Kultūros centras jame dalyvauja. Apie 22 val., jeigu viskas baigiasi, grįžtu namo.
Darbas yra nenutrūkstamas procesas. Jeigu kartais ir išvažiuoju, tai darbų nesumažėja, o padaugėja. Kaip ir kiekvieno vadovo, pagrindas yra įstaigos vedimas į kažką. Visa komanda žino, ką daryti, bet kur eiti?.. Tai reikia žinoti vadovui.
– Ar nevargina toks įtemptas darbas be poilsio?
– Man patinka tas tempas, ne jaudulys, bet įtampa, kūrybinis procesas, renginių pasisekimas. Iš visų gyvenimo sričių man patinka tai, ką darau.
– Kokių nesėkmių yra tekę patirti?
– Nesėkmė būna per didelį norą padaryti kažką „vau“, tada neišeina, kaip norėtųsi. Pati didžiausia nesėkmė tada, kai kažkas nepadaryta iki galo arba daroma atmestinai. Visgi bet kokia nesėkmė duoda kažką gero. Jei nutinka kažkas netikėto, improvizuojame ir tada viskas atrodo įdomiau.
– Dirbdamas tokioje srityje susiduriate su šiuolaikine visuomene. Kokia ji?
– Labai įvairi. Mažeikiuose propaguojama daug meno sričių, nuo Tarptautinio festivalio, klasikinės muzikos, iki populiariosios kultūros, kino industrijos. Žiūrovas labai įvairus. Džiugu, kad žmonės eina ir domisi. Mažeikiuose kultūra aukšto lygio. Daug kas sako, kad daug renginių. Neorganizuotume jų, jei nebūtų į juos einančių. Viskas priklauso nuo žiūrovo. Ne visai turime pataikauti žiūrovui, bet turime rasti ryšį, negali būti kultūra, kai scenoje 30 atlikėjų, o sėdi tik 5 žiūrovai. Kultūra, kai yra santykis tarp žiūrovo ir atlikėjo.
Man patinka mūsų žiūrovai, jų etiketas. Jie supranta, kur eina, žino, kada reikia ploti, kada su kokia apranga ateiti. Nesame įvedę aprangos kodo Didžiojoje salėje, bet niekada neateis su darbine, sportine apranga.
Atsistojimas koncerto pabaigoje jau tradicija, etikos norma, pagarba atlikėjui. Tai gražu. Būna keista, kai žmogus prasnaudžia ir, kai ateina pabaiga, pats vienas ploja. Nesuprasi, jis matė renginį ar ne. Kiekvienas ateina į renginį skirtingai – pamatyti, pamedituoti ar atsipalaiduoti (juokiasi). Svarbu rasti savo nišą, kad pačiam būtų malonu.
– Kokiu planų turite ateičiai?
– Šiemet taip pat planuojame rengti Kalvystės šventę (pagrindinė šventė – birželio 8 d. Mažeikių senamiesčio parke). Jos formatas panašus kaip praėjusiais metais. Žinoma, neapsieisime ir be Tarptautinio meno festivalio. Tik dar neaišku, kokius atlikėjus kviesime, nes viskas priklauso nuo finansavimo, o kol kas dar nežinome, kiek lėšų gausime. Dar neaišku, koks bus naujos valdžios požiūris, bet aišku, kad rengsime klasikinės muzikos koncertus, spektaklius.
Aktyviai rašome įvairius projektus. Tikiuosi, kad laimėsime ir organizuosime Žolinių šventę Juodpelkio parke, ant vandens. Ji bus vietoj tradicinės Joninių šventės. Tikslas – į Žolinių šventę pažiūrėti per kitą prizmę, ją pristatyti. Norėčiau, kad istorikai ją nušviestų kitu kampu, nes dabar pradedame švęsti kaip Jono vardo dieną, o ne Žolinių šventę.
Esam parengę projektą Kultūros tarybai, numatėme šviečiantį fontaną, atlikėjus, ugnies šou ant vandens. Liko tik finansavimo klausimai. Paramos prašėme ir Savivaldybės.
Pavyko prisitraukti „Kino pavasarį“. Iš jų rodėme 5 filmus. Akivaizdu, kad prie kino meno reikia daug įdirbio. Į komercinį kiną eina daugiau žiūrovų, negu į meninį. Kitais metais gal pabandysime kviesti režisierių, kad suteiktų žiūrovams meninio išprusimo.
Kitą vasarą planuojame remontuoti Kultūros centro Didžiąją salę – sceninę konstrukciją. Šiemet, jei pavyks, renovuosime Mažąją salę.
– Kokių turite asmeninių svajonių?
– Tikiuosi, išauš diena, kai galėsiu visiškai laisvai keliauti. Daug skaitau pavyzdžių, bet ateis ta diena, kai kas nors pasakys: „Pabūk ir pakeliauk ten ir ten...“ Norėtųsi nukeliauti ten, kur duotų gyvenimo suvokimą man, kaip asmenybei.
– Ko linkėtumėte skaitytojams?
– Kuo daugiau matyti renginių, nesvarbu, kokių, gerų ar blogų, plėsti savo akiratį. Kai tik galiu, stengiuosi nueiti į kiekvieną renginį, neskirstau jų. Iš kiekvieno galima pasimokyti, kiekvienas duoda tam tikrą emociją. Gali fantazuoti, kelti klausimus. Juk ir filmą kai žiūri, kiekvienas žmogus susitapatina su aktoriumi ir viską išgyvena. Svarbiausia matyti kuo daugiau.
Palinkėčiau kurti šeimų tradicijas, nes tada yra tikra kūryba. Tradicija – tikrasis kūrybinis džiaugsmas.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
