Kai su filosofu Arvydu Šliogeriu pasiryžtame kalbėtis apie kokį nors neeilinį Lietuvos žmogų, keičiame įprastinę mūsų sėdėjimo vietą: iš jaukiai „apgyventos“ virtuvės pereiname į „sterilų“ saloną. Net dopingų – kavos ir cigarečių – nepasiimame. Visiškas susikaupimas.
Taip padarėme ir sutarę kalbėtis apie išskirtinį Lietuvos poetą Sigitą Gedą. Paprastai žodžio kišenėje neieškantis A.Šliogeris šį kartą dažnai „klupo“.
Ar kvepia Nobeliu?
ET: Pradėkime nuo neoficialių kalbų, esą Sigitas Geda yra pasiūlytas Nobelio premijai.
Pats faktas, kad tokia legenda egzistuoja, iškalbingas. Tie, kurie esam bent pirštų galelius įmerkę į aukštąją lietuvių kultūrą (kiek jos telikę!), tie, kurie turim šiokį tokį supratimą apie dabartinę Vakarų poeziją, literatūrą, – mums akivaizdu, kad Sigitas yra aukštesnio rango poetas nei jau šia premija apdovanoti kalbos žmonės, tarkim, Czeslawas Miloszas. Neseniai perskaičiau Cz.Miloszą, ir drąsiai sakau: Sigitas yra bent trimis galvomis už jį aukštesnis, gaivalingesnis ir pranašesnis poetinio žodžio magas. Tai, ką rašo Cz.Miloszas, griežtai vertinant, nebegali vadintis poezija, – tai poetinė publicistika. Arba Wislawa Szymborska – irgi Nobelio premijos laureatė – sentimentali eiliakalė, jeigu ją palyginame su S.Geda. Jokio jos poezijos genialumo, galingo, kaip Sigito, kalbos gyvenimo, kalbos skrydžio jos kūryboje nematau. Vidutinė eiliuojanti dama. Apskritai pastarąjį dešimtmetį Nobelio premija apdovanojami labai neaukšto rango poetai ir mokslininkai.
Sigitas priklauso ne šitai epochai. S.Gedos vieta greta Alberto Camus arba Williamo Faulknerio. Jis priklauso anai kartai, ir akivaizdu, kad ne tik atitinka dabartinio Nobelio premijos laureato lygį, bet gerokai jį pranoksta. Po šeštojo dešimtmečio Vakarų kultūroje vyksta tikras dekadansas. Poeziją galutinai išstumia eiliuota publicistika su nemaloniu nereikalingumo prieskoniu.
O kaip Jūs tą lygį nustatote?
Nežinau. Nemėgstu žodžio „mistinis“, bet šitie dalykai yra beveik mistiniai. Pati puikiai supranti, kad nėra tokio kompiuterio, ir gal niekados nebus, kuris, į jį įvedus grafomano tekstą, pasakytų – „grafomanas“, o įvedus Sigito eilėraštį, išmestų verdiktą – „genialus poetas“. Negalima įrodyti, kad Sigitas yra didis poetas. Tokius dalykus reikia paprasčiausiai matyti, kaip tiesą ar grožį. Jei nematai, niekas tau neįrodys ir neparodys. Aklam – tamsa.
Gal prieš 20 metų man buvo kilusi mintis atrinkti ir atskiru leidinuku išleisti 40 geriausių S.Gedos eilėraščių. Pasakiau šią idėją pačiam Sigitui, jis tuoj paklausė: „Kodėl 40?“ Aiškinau, kad ir jis yra parašęs prastų dalykų, o man norėtųsi tik pačių geriausių. Sutiko. Kai būdavo blaivus, su juo būdavo įmanoma susišnekėti.
Kultūros reikaluose nepatyrę žmonės linkę manyti, kad genialūs kūrėjai vien genialius tekstus rašo. Taip nėra. Pažiūrėkim, pavyzdžiui, į J.W.Goethe’ę. Iš 50 ar daugiau jo akademinio leidinio tomų galima būtų atrinkti vienintelę vidutinės apimties knygą, sudarytą vien tik iš šedevrų. Visa kita – šiaip sau, literatūrinės pratybos. Arba didysis Marcelis Proustas – prirašyti 7 stori tomai, o galėtų likti 400 puslapių knyga – visa kita balastas.
Ir Sigitas toks pat. Jis buvo antžmogiško kūrybiškumo, kito tokio žmogaus savo gyvenime nesu sutikęs – tikras kalbos vulkanas. Jis daug prirašė, tad, natūralu, nemažai yra ir šlako. Arba M. Heideggeris, kurį labai gerbiu, laikau savo mokytoju, – iš akademinės rašliavos, sudėstytos į 55 tomus, aukščiausios prabos yra daugiausia 2 tomai. Ir mano paties kūryboje šlako pakankamai. Tai būdinga visiems kuriantiesiems – mirtingojo galios ribotos.
Tačiau pačiuose geriausiuose Sigito eilėraščiuose pasiekta pati poezijos esmė – lietuvių kalba dar niekad nebuvo pražydusi taip prašmatniai ir dosniai.
S.Geda buvo kalbos žmogus, aš irgi, bet tokio santykio su kalba nesu aptikęs ne tik tarp gyvųjų, bet ir tarp jau nebesančių lietuvių poetų. Jis gyveno prie pat bekalbių kalbos šaknų. Kalba jam nebuvo tik literatūrinis ar laboratorinis instrumentas. Kalba, perfrazuojant Heideggerį, išties buvo jo sielos (o gal net ir kūno) namai. Filologai ypač mėgsta samprotauti apie kalbėjimo ar rašymo manierą: šitame tekste žodžiai taip sudėlioti, aname kitaip, žodžiu, kaip tą akimirką užsigeidžia autorius… Trumpiau sakant, jie kalbą įsivaizduoja kaip, tarkim, rašiklį – su juo ir šitaip rašau, ir anaip, taigi rašau kaip man patinka šiandien, o jau rytoj rašysiu kitaip, nesgi esu visiškas kalbos šeiminkas. Tai naivus instrumentiškas santykis su kalba. Sigitas, nežinau nė kaip pasakyti, pats buvo kalbos vulkanas. Kiekvienoje savo knygoje jis visai kitoks – atsiveria vis naujas kalbinis ar egzistencinis klodas – ir sykiu visąlaik tas pats Sigito vulkaniškumas nepaaiškinamas. Net žodis „poetas“ Sigitui netinka, nes jis toks sentimentalizuotas, labiau tinkantis senmergėms ir gimnazistėms… Geda gyveno kalba. Tikroji jo žemė ir tėvynė buvo kalba, ne kas kita. Kalba jam buvo likimas. Tai Sigito unikalumas. Kito tokio žmogaus Lietuvoje nėra. Visiems kitiems kalba – instrumentas. Sigitas buvo kalbos vergas: ne jis valdė kalbą, o kalba – jį.
Kalbos sudraskytas
Gal tai lėmė ir jo gyvenimo dramatiškumą. Juk ne jis valdė charakterį, o charakteris valdė jį.
Be jokios abejonės. Tačiau šiuo požiūriu Sigito gyvenimas niekuo nėra unikalus. Sigitui kalba buvo jo charakteris, jis buvo jos tarnas ir marionetė, ir tam tikra prasme kalba jį sudraskė. Jo privataus gyvenimo nesėkmės kilo iš to paties šaltinio. Jis kaip ir visi didieji menininkai buvo gyvenimo diletantas. Kai kalbos vulkanas tokį žmogų kaip Sigitas išspjauna į normalių žmogelių teritoriją, jis tampa bejėgis, visiškai nesiorientuojantis naudos medžiotojų gyvenime. Sigitą kalba tiek išsunkdavo, tiek jėgų atimdavo, kad jis likdavo kaip skuduras. Nieko nepadarysi, tenka pasakyti, kad privačiame gyvenime jis buvo menkysta. O kaip kitaip? Jei visą energiją pasisavindavo kalba, tai kitkam nieko nelikdavo. Ir Sigitas praktiniame gyvenime buvo visiškas vaikas. Ir visos tos jo nelaimės – su moterimis, su šeima, su dukra – atsirado dėl to, kad kalba jį nuniokojo. Taip yra atsitikę ne vien Sigitui; priminsiu Van Gogh’ą, Baudelaire’ą, Kierkegaard’ą ar jau minėtą Proustą.
Realaus gyvenimo praradimas – tokia talento kaina?
Tokiems žmonėms kaip Sigitas realus gyvenimas yra ne tai, ką mes įsivaizduojame. Aš nesakau, kad genijus – tai gerai, o konvejerio žmogus, anot A.Schopenhauerio, blogai. Ne. Aš visada esu už normalų žmogų – su jais maloniausia ir bendrauti, ir gyventi, ir visuomenei jie savo duoklę atiduoda. Genialumas visų pirma yra prakeikimas ir visų pirma todėl, kad energija atiduodama ne tam vadinamajam kasdieniam gyvenimui. Beveik be išimčių visi didieji kūrėjai paprastame gyvenime yra bejėgiai. Pagal romantikų įtvirtintus standartus tariama taip: jei tapybos, kalbos, muzikos, filosofijos ar politikos įtrauktas kūrėjas kartu geba ir vidutinioko gyvenime orientuotis, tai jau negerai, tai jau kažkas ne taip. Štai apie J.W.Goethe’ę dažnai sakoma: na, žinoma, didis kūrėjas, bet, tik pažiūrėkite, kartu koks banalus miesčionis. Tai tariama kaip priekaištas, o man nuostabu, kad žmogus gali suderinti tokias skirtingas sritis – kasdienio gyvenimo banalybę ir, sykiu, šuolius į užusielius. Tačiau tai labai retas atvejis.
Prisiminkim Bronių Radzevičių. S.Geda ir B.Radzevičius – du didžiausi mūsų kalbos žmonės per pastaruosius 50 metų. Ir abu kalbos sudraskyti. Juk B.Radzevičiaus likimas toks pat baisus, gal net dar baisesnis nei S.Gedos: parašęs romaną, jis nusižudė.
Taigi gyvenimo profesionalų požiūriu Sigitas buvo gyvenimo diletantas. Jis, kaip sakoma, nemokėjo gyventi. Gyvenimas jam buvo kančia, bet tai nereiškia, kad jis nepatyrė laimės. Mano nuomone, tokie žmonės kaip tik ir patiria didžiausią įmanomą laimę, kokią mirtingasis gali patirti. Bet, kaip supranti, ir šitų dalykų niekaip nepamatuosi. Aš tikiu, kad Sigitas buvo laimingas. Bet už tokią laimę reikia daug mokėti. Jo genialumas jį sudraskė.
Dar vienas niuansas – anksčiau ar vėliau žmogus pavargsta, net jei būtų apdovanotas galingu temperamentu ir didžiule energija, kaip Sigitas. Metų daugėja, jėgų mažėja.
Po Atgimimo Sigitas nebeparašė nieko tokio, kas prilygtų geriausiems eilėraščiams, parašytiems sovietiniais metais. Galimas daiktas dėl to, kad priartėjo senatvė.
Lava jau buvo išsiveržus
Bet jis intensyviai dirbo prie sudėtingų vertimų, kurie, regis, jam irgi buvo kūryba.
Na, mano galva, Sigitas nebuvo vertėjas iš pašaukimo; versdavo tik iš reikalo, spaudžiamas kasdienų būtinybių. Kalbų jis mažai mokėjo. Kažkas jam pažodžiui išversdavo A.Dantę iš italų ar Koraną iš arabų, o jis supoetindavo – sutinku, tai irgi kūryba, bet vis tiek vertimas yra antrarūšė kūryba.
Lava iš Sigito kalbos vulkano jau buvo išsiveržusi. O tragiška gyvenimo pabaiga rodo, kad buvo išsekę ir gyvybiniai jo ištekliai. Jis visiškai nebegalėjo savęs kontroliuoti ir pasimetė virtuvės labirintuose.
Man atrodo, kad prie to prisidėjo ir televizija, kuri S.Gedą tiesiog persekiojo. Buvo tiesiog justi kažkoks nesąmoningas noras jį pažeminti, parodyti, kad jis silpnas ir apgailėtinas…
Puikus tavo pastebėjimas – pritariu 100 procentų. Pasakyčiau dar kiečiau – tai buvo noras jį sunaikinti. Kai kas nors užsimena apie televiziją, man norisi rusiškai keiktis, – tai padugnių tribūna. Todėl natūralu, kad šitos padugnės mato tik tai, kuo pačios gyvena. Kitokie žmonės turi būti sunaikinti. Daroma tai kūdikiškai naiviai, gal net manant, kad taip atskleidžiama tiesa… Juk jeigu kalbėsim apie dabartinę Lietuvą, tai sovietų laikais tokio kultūros nuosmukio nebuvo. Man gėda pripažinti, bet, deja, yra taip. Sigitas buvo kaip monumentas, kaip aukštosios kultūros liekana, todėl visa ta smulkmė, visi tie medijų šakalai, o ypač televizija, tie prakeikti „žurnaliūgos“, sekiojo Sigitą rodydami: „Žiūrėkit, koks jis! Jūs manėte, kad tai didis poetas, o jis tik menkas žmogelis, tik pamazgų generolas. Visai toks pat, kaip mes su jumis!“ Puolė kaip maitvanagiai. Natūralu, kad aukšto rango žmogų jie geidžia nužeminti iki savęs, iki telepadugnių lygio. Tai ateina iš amerikonizuotų Vakarų, iš holivudų ir kaliforniškojo stiliaus pornofabrikų. Visuose televiešnamiuose su pasimėgavimu ieškoma išskirtinių žmonių silpnybių. Ir apsidžiaugiama radus – matai, Barbe, jis gi lygiai toks pat kaip ir tu!
Lietuvoje Sigitą Gedą norėta prilyginti zvonkei. Bet čia nieko naujo – visais laikais zvonkė kitame žmoguje ieško tik zvonkės.
Bet juk žmogus yra unikalus ir įdomus ne tuo, kuo jis į kitus panašus, o tuo, kuo išsiskiria.
Žinoma. Visi mes valgom, tuštinamės, poruojamės, bet tai nėra išskirtinio žmogaus esmė. Kalbant apie Sigitą, jo esmė yra ne tai, kas jį daro panašų į abiejų lyčių kekšeles, o tai, kas jį skiria nuo jų. Manau, kad ir jam, ir, be jokios abejonės, mums svarbiausia ta jo sielos vieta, iš kurios ištryško nuostabi poezija, o ne ta, iš kurios veržėsi jo juodi instinktai ar polinkis į girtuokliavimą. Man visai nesvarbu, kad V. van Goghas išprotėjo, – ne čia jo esmė. Arba S.Kierkegaard’as, jo biografiją dabar vis krapšto: vieni teigia, kad jis buvo impotentas, kiti – kad sifiliu užsikrėtęs! Argi tai svarbu?! Svarbiausia, kad tik jis parašė genialųjį „Arba – arba“. Ir Sigitas ne vienas gėrė, ne vienas chaotiškai gyveno, bet tik jis vienas parašė tokių Lietuvai unikalių, nebepakartojamų eilėraščių, gyvensiančių tol, kol bus gyva mūsų gentis ir mūsų kalba. Kaip tik tai yra Sigito Gedos esmė. Antra vertus, galima sakyti, kad Sigitas buvo sveikiausias žmogus, nes tik jis vienas taip skaidriai ir aiškiai matė tą pasaulį, kurio mes nematom, ir mokėjo įspūdingai apie jį papasakoti. Tik jis vienas.
Jo „Septynių vasarų giesmės“ – yra lietuvių poezijos viršūnė.
Ačiū už pokalbį.
Filosofą Arvydą Šliogerį kalbino „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena Tervidytė.
Spausdinta „Dialoge“ 2009 m., vėliau publikuota asmeniniame tinklaraštyje www.tervidyte.com.
