Į fotografijos Olimpą kopiantis mažeikiškis: „Be didelio noro ir sunkaus darbo nieko panašaus nebūtų įvykę“

 

 

Jaunas žmogus gyvenime dažniausiai trykšta entuziazmu siekti svajonių, kurios nors ir atrodo sunkiai įgyvendinamos, tačiau pakloja pamatus tolesniems ateities tikslams. Mažeikiškis Žygimantas Gedvila – būtent toks jaunuolis, nebijantis sunkumų ir stačia galva neriantis į daug iššūkių reikalaujantį fotoreporterio darbą, kuriuo mėgaujasi ir kasdien jame atranda kažką naujo ir ypatingo. Žygimantas mielai sutiko pasidalinti savo sėkmės istorija ir papasakoti apie  fotoreporterio kasdienybės ypatumus.

 

– Kaip fotografija atsirado tavo gyvenime?

– Fotografija mano gyvenime atsirado per norą užfiksuoti pasaulį taip, kaip jį matau aš. Dar besimokydamas mokykloje, 9 ar 10 klasėje, rytais prieš išvykstant į pamokas, turėdavau pavedžioti šunį. Tada saulė pradėdavo kilti arba buvo tik pakilusi. Tas degančios saulės spalvomis nusidažęs dangus mane ir užburdavo. Pirmieji kadrai tokie ir buvo – bandymas užfiksuoti tą kerintį dangų. Tiesa, dar tik mobiliuoju telefonu. Jokio savo fotoaparato tada neturėjau. Vėliau sekė gėlių žiedų, rasos lašų ant voratinklių, pievų bei kitų gamtos vaizdų fotografavimas.

Beje, mano amžinatilsį bočius fotografavo beveik visą savo gyvenimą. Vaikystėje dažnai žiūrėdavome skaidres iš jo kelionių, tai buvo pasakojimas vaizdais. Taip pat visos mūsų šeimos akimirkos buvo įamžintos jo paties. Nuolat matydavau jį fotografuojant. Visa tai mane labai domino ir galimai pastūmėjo fotografijos link.

– Šiuo metu dirbi fotografu viename didžiausių Lietuvoje internetinių portalų „15min.lt“. Kokia tavo sėkmės istorija?

 

– Aš gal trumpai papasakosiu visą savo istoriją apie darbą Lietuvos žiniasklaidoje. Taip bus lengviau paaiškinti, kas ir kaip įvyko. Spaudos fotografu pradėjau dirbti dar pirmame kurse, nuo 2016 metų pradžios. Šiek tiek pažinojau fotografą, kuris ruošėsi išeiti į vieną didžiųjų portalų ir pasiūlė jį pakeisti fotoagentūroje. Labai apsidžiaugęs sutikau. Pradžia nebuvo lengva. Reikėjo spėti ir dirbti, ir mokytis, todėl netekau stipendijos, bet pradėjau gauti algą ir į kuprinę krautis patirtį. Taip prabėgus sunkiems, įvairių patirčių kupiniems metams, sulaukiau skambučio iš „15min.lt“ fotoskyriaus vadovo Valdo Kopūsto. Kaip tik tuo metu minėtas portalas savo komandai ieškojo naujo fotografo, ir štai dabar esu vienas iš portalo fotoreporterių. Viskas skamba gana saldžiai ir gražiai, turbūt taip ir yra, tačiau manau, jog be didelio noro, dar didesnių pastangų ir sunkaus darbo nieko panašaus nebūtų įvykę. Didžiausia sėkmė buvo tas labai staigus patekimas į spaudos fotografijos virtuvę, o vėlesni pasikeitimai – tai šioks toks rezultatas ir įvertinimas.

– Dirbant portale tau tenka fotografuoti daugybę renginių – nuo politinių iki pramoginių, be to, visada būti svarbiausių Lietuvos įvykių centre. Kokio pobūdžio renginius tau labiausiai patinka įamžinti? Kodėl?

– Spaudos fotografija yra labai žavus ir įdomus dalykas. Jos neįmanoma nuspėti. Kiekvieną dieną ji pasiūlo vis kažką naujo. Rytas prasideda taip pat, bet kaip jis peraugs į dieną ir kaip vystysis iki vakaro bei kada baigsis, nuspėti sunku. Beveik neįmanoma. Niekad nežinai, kas gali atsitikti, ir tai mane labai džiugina.

Mėgstamiausios srities neturiu, bet viena iš mieliausių – politika. Politikoje vyksta daug nevaldomų procesų, kuriuos labai įdomu fiksuoti. Valdžios pasikeitimas, Lietuvos bei Europos aukščiausių pareigūnų susitikimai, įstatymų svarstymai, kaltinimai, pasiteisinimai, apkaltų rengimo procesai ir žiniasklaidai įdomiausio politiko medalio perleidimas kitam labiau prisidirbusiam ar kažką leptelėjusiam politikui.

Taip pat itin mėgstama sritis yra sportas, ypač krepšinis. Dinamika, kontaktai, emocijos – tai labai įtraukia. Žinoma, kelia ir daug streso, nes darbo tempas krepšinio rungtynėse tikrai didelis. Dažnai net rezultato nespėji sekti, o ką kalbėti apie mėgavimąsi pačiu krepšiniu. Darbas labai patinka, bet atėjus dirbti – reikia dirbti. Tiesą sakant, net nepamenu, kada paskutinį kartą krepšinio rungtynes arenoje stebėjau kaip žiūrovas. Retkarčiais pasiilgstu to jausmo.

Kalbant apie pramoginius renginius, tai mano mėgstamiausi koncertai, kuriuose skamba man patinkanti muzika, arba renginiai, kuriuose yra maisto (juokiasi).

– Dažnai fotografuoji krepšinio rungtynes. Su Kauno „Žalgirio“ krepšinio komanda net skridai į Stambulą, kur įamžinai Eurolygos rungtynių akimirkas. Ar kartais nesusimąstai, jog gyvenime jau pasiekei tikrai daug?

– Taip, su Kauno „Žalgiriu“ teko apsilankyti Stambule, kur kauniečiai susitiko su vietos „Galatasaray“ komanda. Išvyka buvo labai smagi ir naudinga man kaip žmogui ir kaip fotografui. Prisiliečiau prie kitos kultūros, kitokio gyvenimo, pamačiau kitokį pasaulį.

Kalbant apie pasiekimus, tai konkrečių pasiekimų ar apdovanojimų neturiu, bet turbūt sėkmė yra mano pusėje ir man padeda. Džiaugiuosi, jog viskas taip greit atsistojo į tas vėžes, kuriose labai gerai jaučiuosi. Tiesiog „kaifuoju“ nuo darbo. Dirbu tai, kas man labiausiai patinka. Tai turbūt geriausia, kas man galėjo nutikti. Manau, jog ir toliau turiu taip pat sunkiai dirbti, siekti savo tikslų, o pasiekimai, jei dar tos sėkmės liko, tai laikui bėgant atsiras.

– Fotografija – daug tikslumo ir akylumo reikalaujantis darbas. Ar darbe pasitaiko rimtų iššūkių?

 

– Iššūkių pasitaiko kasdien, tik vieną dieną jie didesni, kitą mažesni. Turbūt didžiausias iššūkis, pasitaikantis kasdien, tai padaryti kiek įmanoma labiau techniškai tvarkingesnes ir kokybiškesnes nuotraukas. Tai nėra paprasta, žinant, jog renginių ir įvykių lokacijos gali radikaliai skirtis. Nuo lauko, kur saulė spigina tiesiai į objektyvą, koncerto scenos, kuri apšviesta neoninėmis šviesomis (tragiškas variantas), iki šviesios salės baltomis sienomis ir lubomis (idealus variantas) ar kambario su geltonomis sienomis ir tamsiomis lubomis (vienas iš blogesnių variantų), todėl dažnai tenka improvizuoti. Kartais pavyksta, kartais ne visai, bet iš tų kartų, kai nepavyksta, bandai pasimokyti ir kitą kartą padaryti geriau.

– Kokį savo karjeros įvykį išskirtum kaip tau svarbiausią?

 

– Manau, jog gautas įvertinimas ir kvietimas dirbi vienoje stipriausių žiniasklaidos komandų Lietuvoje. Tai tikrai svarbiausias momentas mano darbinėje veikloje.

– Ko palinkėtum jaunam žmogui, siekiančiam įgyvendinti savo troškimus ir ateityje dirbti svajonių darbą?

 

– Visų pirma, rasti tą veiklą, kuria norėtų užsiimti gyvenime. Ji turi būti miela širdžiai, tiesiog teikti džiaugsmą. Paieškos gali užtrukti, bet reikia nepasiduoti, o jei žmogus jau žino, kuo nori užsiimti, tai tiesiog dirbti. Daug dirbti toje srityje. Tobulintis, kiek įmanoma, ieškoti informacijos, domėtis. Ieškoti vietos, kur galėtų įsidarbinti pagal tą konkrečią sritį. Vasara tam tinkamiausias laikas. Manau, geriau mažesni pinigai, bet daugiau tikros darbo praktikos, kuri bus naudinga vėliau. Tiesiog labai stengtis ir siekti savo tikslų bei svajonių.

      – Dėkoju už interviu.

 

Kristina PETRAUSKAITĖ

Žygimanto Gedvilos/15min nuotr. 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode