Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertai teigia, kad viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija apie 40 proc. didėsiančias pieno produktų kainas yra nepagrįsta. Nors vidutinė pieno supirkimo kaina pastaruoju metu ir pakilo, nėra jokio pagrindo teigti apie tokį didelį kainų augimą.
„Pieno produktų kainų padidėjimas 40 proc. kol kas tikrai neįmanomas. Per pastaruosius dvejus metus supirkimo kaina krito dvigubai, o pieno produktų kainos sumažėjo vos 10–15 proc. Jei supirkimo kainos pakiltų dvigubai, tai pieno produktų kaina galėtų pakilti geriausiu atveju vėl tais pačiais 10–15 proc., bet ne 40 proc.“, – teigia Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys.
Naujausiais duomenimis, rugpjūčio mėnesį vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina siekė 178,6 eurų už toną. Tai yra 5,5 proc. daugiau nei liepos mėnesį. Tačiau šie skaičiai vis dar gerokai atsilieka nuo 2015 m. tuo pačiu laikotarpiu užfiksuotų duomenų. Tada pieno supirkimo kainos siekė 190,8 eurų už toną. O 2014 m. pradžioje pieno perdirbėjai ūkininkams už toną pieno mokėjo net 304 eurus. Tačiau grįžimas į ankstesnį kainų lygį kol kas vargiai įmanomas.
„Man pieno perdirbėjų spekuliacijos šia tema ir gąsdinimai, kad neva šiek tiek pakilus pieno supirkimo kainoms teks branginti sviestą ir kitus pieno produktus primena degalinių operatorių elgesį, kai naftos kainoms pasaulio biržose smunkant žemyn apie benzino piginimą net nekalbama, o vos keliais doleriais už barelį pabrangus naftai iškart puolama skalambyti visais varpais, esą, kainos kyla – reikia degalus branginti“, – sako žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.
Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos (ŽŪMPRIS) duomenimis, pagrindiniai pieno produktai per pastaruosius dvejus metus pigo 4–15 proc. Pieno supirkimo kaina per tą laiką irgi atitinkamai sumažėjo. Augančios pieno supirkimo kainos yra natūralus pasaulinės pieno rinkos atsigavimo ženklas, kurio jau senokai laukia šalies ūkininkai.
Pieno produktų kainų grandinėje 20 proc. kainos atitenka žaliavos tiekėjui – ūkininkui, 37 proc. – perdirbėjui, 26 proc. – prekybininkui, o 17 proc. – valstybei mokesčių pavidalu. Ūkininkui atitenka vos penktadalis nuo galutinės produkto kainos. Taigi šiek tiek didėjančios pieno supirkimo kainos negali taip radikaliai išauginti pieno produktų kainų. Liūto dalį atsiriekiantys perdirbėjai ir prekybininkai be reikalo klaidina visuomenę ir kelia sumaištį.
Anot Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto specialistų, pieno perdirbėjai nori kelti kainas ne dėl to, kad daugiau būtų sumokėta žemdirbiams, o dėl kaimynystėje vykstančių procesų. Lenkijoje perdirbėjai už pieną ūkininkams moka gerokai daugiau ir atskirtis tarp Lietuvos bei Lenkijos tuoj pasieks 40 proc.
„Tai reiškia, kad jei kaimyninėje šalyje pieno kainos dar kils, tai mūsų žemdirbiai su visu pienu išvažiuos į Lenkiją. Lietuvos perdirbėjams teks padidinti supirkimo kainas žemdirbiams, nes jie mato, kad Lenkijoje jos kyla ir nori taip „apžaisti“ situaciją. Kol kas per anksti kalbėti apie pieno produktų kainų didinimą galutiniams vartotojams“, – sako A. Gapšys.
Pieno supirkimo kainos, iš tiesų, auga, tačiau šie svyravimai yra natūralūs ir jų baimintis nereikėtų. Mes atidžiai stebime situaciją – jokių drastiškų pokyčių artimiausiu metu pieno kainose neturėtų būti.
Žemės ūkio ministerija
Nuotrauka iš ministerijos archyvo
