Mažeikiškiams, o pirmiausia Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos, kur dirbu, bendruomenei, pristatau pasaulinio garso kūrinius: Thomas Wolfe apsakymą ,,Toli ir arti“ ir indų rašytojo bei kompozitoriaus Rabindranato Tagores ilėraščius, kuriuos pavyko išversti iš anglų kalbos į mūsų gimtąją lietuvių kalbą. Įkvėpimo versti suteikė ir Šatrijos Raganos, taip ryškiai susijusios su Židikų kontekstu, sukurti apsakymai ir vaizdeliai, vienas iš jų – ,,Dėl ko čia tavęs nėra“. Ir nors mus supa akla žiema, bet, kaip mintijo Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, savo pastabumu prilygstanti tiek Thomas Wolfe, tiek Nobelio premijos laimėtojui Rabindranatui Tagorei, juk, rodos, tuoj iš už kampo išsprūsiantis ,,Burtininkas pavasaris nesigaili burtų ir kaip iš maišo pila vis naujas ir naujas grožybes ant žemės, ką tik prabudusios iš ilgo žieminio miego.“
Tęsiant mintį, pasakytina, jog itin stebinantis faktas vieno iš garsiausių autobiografinio romano meistrų Thomas Wolfe biografijoje yra ne tik jo sukurti išsiskiriantys romanai, pjesės ir trumpieji apsakymai, bet ir tai, kad jis, vos sulaukęs 15 metų, pradėjo studijuoti Šiaurės Karolinos universitete. 1920 metų rugsėjį rašytojas studijas tęsė Harvardo universitete, kur gilinosi į dramaturgijos specialybę. Tuo tarpu Rabindranatą Tagorę (tikrasis vardas ir pavardė – Robindronath Thakur) didžiąją laiko dalį augino tarnai; jo mama mirė ankstyvoje vaikystėje, o tėvas daug keliaudavo. Kūrėjas savo pirmuosius eilėraščius išleido būdamas 14 metų. Už eilėraščių rinkinį ,,Aukojimo giesmės“, paties išverstą į anglų kalbą, 1913 metais rašytojas tapo Nobelio premijos laureatu. Įtraukiau ir nuoširdų mažai žinomos poetės Clairel Estevez eilėraštį ,,Ilgiausia žiema“. Jame perteiktas ne tik šaltas žiemos grožis, bet ir žmogaus, kaip asmenybės, svarba. Dėmesio verti ir Emily Bronte „Burtai“.
Ramutė Čepauskaitė, vertėja, Židikų r. Marijos Pečkauskaitės gimnazijos anglų kalbos mokytoja. Tel. 8 687 82057
Išverstą apsakymą skiriu savo mylimos, geriausios draugės, anglų kalbos mokytojos Simonos Šeirienės, kuriai nebuvo nė vieno blogo žmogaus, atminimui. Tegu Tave švelniai globoja Dievas ir amžinybė.
Thomas Wolf „Toli ir arti“
Mažo miestelio pakraštyje, ant šiek tiek iškilusios žemės, nutėkštos nuo geležinkelio, stovėjo iš baltų lentelių pastatyta maža trobelė, papuošta pagyvinančiomis žaliomis užuolaidomis. Vienoje namuko pusėje – daržas, išmargintas tvarkingomis vešinčių daržovių lysvėmis, bei pavėsinė vynuogėms, sunokusioms vėlyvą rugpjūtį. Priešais trobelę – trys galingi ąžuolai, vasarą ją slepiantys gaiviame pavėsyje, o kitoje pusėje – ryškių gėlių pakraštėlis. Visa vietovė skleidė tvarkingumo, taupumo bei kuklaus komforto dvasią.
Kasdien per popietę, kelios minutės po antros, pro šią vietą pravažiuodavo nedidelis kurjerinis traukinys, jungiantis du miestus. Tą akimirką didžiulis traukinys, stabtelėjęs poilsio pertraukėlei netoliese esančiame miestelyje, jau palengva pradėdavo įsibėgėti, bet dar nepasiekdavo to nepaprastai didžiulio greičio. Tyčia pasirodžiusio traukinio galingo, besipurtančio variklio lėtas ir tolygus judesys, tie sunkūs plokščio plieno vagonai dundėdavo pro šalį, o tada jis išnykdavo ties kanalu. Akimirką variklio darbą ženklino gausūs, šniokščiantys dūmų kamuoliai, išsiveržiantys atskirais tarpais virš pievos žolės pakraščio, o galiausiai nieko nebesigirdėdavo, tik nepertraukiamas tarškančių ratų ritmas.
Daugiau nei dvidešimt metų, kai traukinys kasdien priartėdavo prie trobelės, mašinistas paspausdavo švilpuką, o moteris, vos tik išgirdusi signalą, pasirodydavo galinėje namuko terasoje ir jam pamojuodavo. Iš pradžių į jos sijonus būdavo įsitvėręs mažas vaikas, o dabar ta atžala jau virto subrendusia moterimi. Ji kiekvieną dieną irgi išeidavo su mama į terasą pamojuoti.
Betarnaudamas mašinistas paseno ir pražilo. Jis šį puikų traukinį, pakrautą gyvybių svorio, vairavo dešimt tūkstančių kartų. Paties vaikai užaugo ir susituokė, o dar keturis kartus priešais jį, ant bėgių, šiurpi tragedija, prapliupusi tarsi patrankos sviedinys iš variklio priekio, užtemdė jį siaubu. Lengvas pavasarinis vagonas buvo pripildytas vaikų – ten buvo ta apstulbusių, susispietusių mažųjų veidelių eilutė – pigus vagonas, pilnas iš baimės sustabarėjusių žmonių siluetų, įstrigo ant bėgių. Mat palei geležinkelį ėjo apdaužytas valkata – jis buvo pernelyg kurčias ir senas, kad išgirstų įspėjamąjį švilpuką – rėkiančio žmogaus figūra praskriejo pro langą. Visa tai išvydo ir suvokė traukinio mašinistas. Jis pajuto ir džiaugsmą, ir pavojų bei tokį juodą darbą, apie kurį nutuokia žmogus. Jį, kuris atlaikė sunkumus vietinėje tarnyboje, išvagojo raukšlės, o dabar stiprino tokios savybės, kaip ištikimybė, drąsa bei kuklumas – minėto darbo palydovės. Todėl jis senatvėje ir skleidė didybę ir išmintį, turimą tik šitokių vyrų.
Nesvarbu, kokią grėsmę ir tragediją traukinio mašinistas nešiojosi savyje, mažo namelio vizija ir nesuvaržytais rankų judesiais jam mosuojančios moterys įsirėžė į atmintį kaip kažkas gražaus ir amžino, visai nekintamo ir nesugriaunamo – tas kažkas, kas visada išliks tuo pačiu nepaisant nesėkmės, širdgėlos ar klaidos, galinčios sutrikdyti geležinį dienų režimą. Mažo namelio bei tų dviejų moterų vaizdas suteikė tokią išskirtinę laimę, kokią tik jam kada teko patirti. Jis jas išvydo tūkstančiuose šviesų, šimtuose orų. Vyras moteris matė atšiaurioje šviesoje, žiemos pilkšvumoje pro rudas, žemėje įšalusias ražienas ir vėl jis jas pastebėjo balandžio magijos žalumoje. Jis abiem moterims bei nameliui, kuriame jos gyveno, jautė tokį didelį švelnumą, puoselėjamą ir savo paties vaikams. Pastebėtas ir pajustas gyvenimas taip ilgam įsirėžė giliai į širdį, kad jis jautė, jog idealiai žinojo kiekvieną jų būties valandą bei akimirką, tad nusprendė pasibaigus tarnybos metams nueiti ir susirasti šias būtybes – pagaliau pasikalbėtų apie jų gyvenimą, taip susipynusį su jo.
Ta diena atėjo. Pagaliau miestelyje, kur tos moterys gyveno, stoties perone iš traukinio išlipo mašinistas. Jo laikas ant geležinkelio buvo pasibaigęs – savo kompanijai vyras buvo į pensiją išėjęs tarnautojas ir jau nebeturėjo darbo. Mašinistas iš stoties lėtai patraukė miestelio gatvėmis. Jam viskas buvo neįprasta, tarsi anksčiau nebūtų matęs šio miesto. Bet kai jis žingsniavo, sumaištis ir painiava vis didėjo. Ar tai galėjo būti miestas, kurį jis pravažiavo dešimt tūkstančių kartų? Ar čia tie patys namai, kuriuos taip dažnai matė pro savo aukštos kabinos langus? Viskas buvo taip nepažįstama ir kėlė nerimą tarsi tai būtų miestas sapne – beeinant dvasinis sukrėtimas vis augo.
Dabar namai pranyko ir miestas išretėjo iki pat atokiai išsibarsčiusių vietovių – gatvė jau virto kaimo keliuku, prie kurio ir gyveno tos moterys. Vyras kiūtino per karštį ir dulkes. Galiausiai jis jau stovėjo prie trobelės, kurios ieškojo, ir iškart suvokė, kad atrado kaip tik tą vietą. Jis priešais namuką išvydo aristokratiškus ąžuolus, gėlių lysves, daržą bei pavėsinę, o toliau žioravo geležinkelis. Taip, tai buvo trobelė, kurios ieškojo, pro kurią pravažiuodavo daug kartų. Taip, tai kelionės pabaiga, kurios laukė su tokia laime. Bet dabar, kai jis surado namelį, kai jau buvo ten, kodėl jo ranka sudrebėjo ant vartų, kodėl miestas, kelias, žemė ir pats įėjimas į tą vietą, kuris jam patikdavo, pasirodė neatpažįstamas kaip tas gamtovaizdis grėsmingame sapne? Kodėl dabar jį apniko sumaišties, abejonės ir beviltiškumo jausmas?
Vyras ilgai žengė pro vartus, lėtai žingsniavo takeliu ir štai pabeldė į duris. Dabar jis vestibiulyje išgirdo žingsnius, durys prasivėrė – priešais jį stovėjo moteris. Ir tučtuojau, užplūdus praradimo kartėliui ir širdgėlai, vyras sumojo, kad be reikalo atvyko. Jis iš karto susivokė, jog moteris, kuri ten stovėjo ir su nepasitikėjimu žiūrėjo į jį, buvo ta pati moteris – juk ji jam mojuodavo tūkstančius kartų. Bet dabar jos šiurkštus, suvargęs veidas buvo liesas, karojo suglebę išblyškusios odos sluoksniai, o mažos akytės nerimastingai abejodamos įdėmiai žiūrėjo į jį su baugščiu įtarimu. Visa veržli laisvė, šiluma ir prieraišumas, kurį jis įžvelgė tos moters elgsenoje, dingo tą akimirką, kai jis ją išvydo ir išgirdo jos nedraugišką šneką.
Tuoj pat, kai buvęs mašinistas pabandė aiškinti, dėl kokios priežasties čia atsidūrė, jo paties balsas suskambo nemaloniai ir buvo tarsi nesavas. Tačiau vyras dvejojo ir užsispyręs kovojo su pasibaisėtinu gailesčiu, sumaištimi, nepasitikėjimu, užliejančiu jo sielą. Rodos, tvyrojo buvęs džiaugsmas, apsimestinis tikėjimas, viltis ir švelnumas, bet visa tai atrodė gėdinga.
Ilgokai delsusi moteris beveik nenoriai pasikvietė jį į namelį ir šaižiu, spiegiančiu balsu pakvietė dukrą. Skriejančio laiko agonijoje vyras sėdėjo neišvaizdžioje svetainėje ir bandė šnekučiuotis, o dvi moterys dėbsojo į jį su apatišku, miglotu priešiškumu ir piktu, baugščiu santūrumu.
Ir galiausiai, išlemenęs šiurkštų atsisveikinimą, jis išėjo. Pėdino takeliu, o tada palei kelią miestelio link. Staiga vyras suprato, kad yra jis senas žmogus. Jo širdis, kuri buvo drąsi ir pasitikinti, kai žvelgė į iki kaulų smegenų pažįstamą geležinkelių vaizdą, dabar jau buvo prislėgta abejonių ir siaubo. Kai ta širdelė pamatė keistą ir netikėtą žemės vaizdą, visada besidriekusį netoli jo (tik vyras jo niekad neįžiūrėjo ir nepažino), jis suprato, kad visa ši šviesos magija pasiklydo – tas švytintis bėgių vaizdas ir įsivaizduojamas mažos, geros visatos kampelis bei vilties troškimas nesugrįžtamai išnyko visam laikui.
Šiuos išverstus eilėraščius skiriu Vilniaus ,,Andrenos“ leidylos direktorei Nijolei Petrošienei už įgyvendintą svajonę – padovanotą intelektualių knygų vertėjos kelią ir už talentą dirbant su gabiais žmonėmis.
Rabindranatas Tagorė
„Laukimas“
Giesmė, kurią atėjau sugiedoti,
liko nesugiedota iki šiandien.
Aš praleidau dienas derindamas
ir vėl išderindamas savo instrumentą.
Laukimas neišsipildė,
žodžius parinkau netinkamai –
yra tik agonija
laukiančios mano širdies…
Nemačiau jo veido,
negirdėjau jo balso,
tik išgirdau švelnius jo žingsnius
nuo kelio priešais mano namą…
Bet lempa nebuvo uždegta
ir negaliu jo pakviesti į savo namus.
Gyvenu viltimi jį sutikti,
tačiau to susitikimo dar nėra.
„Apie meilės prigimtį”
Naktis juoda ir bekraštis miškas.
Milijonas žmonių skverbiasi į jį milijonu būdų.
Mums pasimatymai – tamsa, bet kur
ar su kuo – mes nenutuokiame.
Bet turime tą tikėjimą – tai viso gyvenimo palaima,
užplūsianti po minutės su šypsena,
kvapais, prisilietimais, klegesiu, giesmių nuotrupomis.
Lengvai mus paliečia ir palaima, ji sukrečia.
Tada dvejonė, trenkia žaibas –
ką tik pamatau, tą akimirką įsimyliu.
Pašaukiu tą žmogų ir rėkiu: šis gyvenimas – palaima!
Tavo labui išvaikščiojau tiek mylių!
Visi tie, kurie priartėjo, nuslinko
į tamsą – nežinau, ar jie egzistuoja, ar ne.
„Draugas“
Menas paklydo šią audringą naktį
tavo kelionėje į meilę – ar ne, mano drauge?
Dangus aimanuoja tarsi kažkas iš nevilties.
Šiąnakt nemiegu.
Kada nors ir vėl, atidaręs duris, apsidairysiu
tamsoje, mano drauge!
Nieko prieš save neįžvelgiu.
Klausiu savęs: kas laukia tavo kelyje?
Prie kokio blausaus kranto, juodo rašalo upėje,
prie kokio tolimo, piktai šnairuojančio miško pakraščio,
per kokią klaidžią gilumą tamsos tavasis menas braunasi?
„Popierinės valtys“
Diena po dienos plukdau popierines valtis
viena po kitos sruvenančiame upelyje.
Didelėmis juodomis raidėmis ant jų užrašęs savo vardą ir
kaimelio, kur gyvenu, pavadinimą.
Viliuosi, kad kažkas kokiame nors keistame krašte juos radęs
sužinos, kas aš esu.
Savo mažas valtis prikraunu jazminų žiedų iš savojo sodo ir
tikiuosi, kad šie aušros žiedeliai, saugiai nuplukdyti, pažirs
naktyje.
Paleidęs popierines valtis, pažvelgiu į dangų, įžvelgiu
mažyčius debesėlius, pakeliančius tavo baltas, pūpsančias bures.
Nežinau, koks žaidimų draugas lenktyniaudamas su mano valtimis
danguje šveičia jas
oru žemyn!
Atėjus nakčiai, delnuose slepiu savo veidą, sapnuoju, kad mano
popierinės valtys supasi ant vidurnakčio žvaigždžių ir po jomis.
Prikrautos niekučių juose plaukia ir miego fėjos...
Clairel Estevez „Ilgiausia žiema“
Dėl ilgiausios žiemos
šnopuojantis virpulys
nebevilnija kalnais ir slėniais.
Su dailiu, baltu vualiu
medžius ir kaimą prausia ilgiausia žiema.
Tai ji tūno jūsų akyse,
lūpas suvilgo pilkšvais žodžiais
ir iš jūsų gviešiasi žavingos giesmės akordus.
Rodos, užmiršote –
aš – gėlė jūsų rankose.
Ir nors niekam neįsakinėju,
aš – jūsų, kai mano širdis tokia nuvytusi.
Turiu paklausti,
kada man vėl sugrąžinsite saulę.
Emily Bronte „Burtai“
Aplink mane naktis
juoduoja,
Laukinis, šaltas vėjas
daužos.
Mane sukaustė tas
tironas laikas.
O aš negaliu, ne, negaliu
išeiti.
Štai linksta medžiai
milžinai,
plikas šakas jų sniego
naštos traukia.
Jau greit audra nuslūgs,
tik aš, aš negaliu išeiti.
Virš manęs – virš manęs debesys
už debesų,
dykynė, vien dykynė dar žemiau.
Tik joks liūdesys jau
nebesukrės.
Aš negaliu. Aš jau
nebeišeisiu.
