Jis sėdi
Visas toks surupūžėjęs
Ant slenksčio
Pagrūmodamas kumščiu
Ne taip gyventa
Oi ne taip gyventa
Nors aš kasdien
Iš savo rankų
Jį pamaitinu
Čia gailisi kažko
Čia lyg menkysta
Verkia
Dejuoja skausmo iškreiptu balsu
Jis sėdi tai ant mano namo
Slenksčio
Pradėto ręst
Juk niekad ne vėlu
Jam reikia
Aukštakulnių batų
Nors su kaliošais eiti per sunku
Jis nori iškirpčių suknelėse
Karolių
Per vėlu
Net veidrodžiai juk apsivemtų
Jis sėdi visas
Toks surupūžėjęs
Gyvenimas su mano apdarais
Jis nepaklausia ko gyvendama
Ilgėjaus
Kodėl šviesos nedegdavau visai
Jis sėdi
Jam visai nė motais
Kad mano rankose vaistai
Nuo skersvėjo
Minčių
Nuo vėjo
Nuo pasiutligės nuo meno
Nuo viso to ko niekad neturėjau
Ir ko kitiems linkėjau nuoširdžiai
Gyvenime surupūžėjęs
Mes niekad neturėsime namų
Jau nebespėsime suręst tvirtovės
Kurioj gyventi būt saugu
Apkurtęs ir apakęs ant griuvėsių
Jis sėdi su beverčiais mano raštais
Kažkas jį pavadins
Surupūžėjusiu Poetės likimu
Birutė Steponavičienė
2019 05 01
