Dr. VAIDILUTĖ ASISI – Austrijoje sertifikuota klinikinė ir sveikatos psichologė, specializacija – vaikų, jaunimo ir šeimos psichologija, lektorė, Graco universitete apgynė daktaro disertaciją tema „Ryšys tarp mažų vaikų psichikos problemų ir tėvų ir vaikų santykių“.
Ankstyvieji psichikos sutrikimai. Įgimti ar įgyti? Ne visada lengva išsiaiškinti problemų, dėl kurių tėvai kreipiasi į psichologus, kilmę. Atliekant ikimokyklinukų psichologinį tyrimą, tėvai labai dažnai pasakoja apie pirmųjų vaiko gyvenimo metų sunkumus – nenumaldomą klyksmą, padidėjusį dirglumą, nemigą ir pan. Kartais tai gali būti siejama su problemomis nėštumo (pvz., infekcijos) ar gimdymo (pvz., skubi operacija – Cezario pjūvis) metu, ar vaikui gimus (pvz., deguonies trūkumu). Dažnai kūdikio savireguliacijos sunkumai paaiškinami nebrandžia nervų sistema (pvz., neišnešiotų naujagimių), įgimtu padidėjusiu jautrumu dėl mamos nėštumo metu patirto stipraus streso, ankstesnių praradimų (nutrūkę nėštumai) ar mažylio temperamento savybėmis – beje, neretai paveldėtomis. Tokiais atvejais kalbame apie biologines ar organines, siejamas su įgimtais kūdikio savireguliacijos sunkumais, psichikos sutrikimo priežastis. Paprastai biologinių priežasčių turi neuropsichologiniai sutrikimai (pvz., dėmesio trūkumas ir hiperaktyvumas, autizmas). (Beje, ir kiti psichikos sutrikimai šeimoje gali būti paveldimi, tik ankstyvame amžiuje paprastai jie dar nepasireiškia.)
Tėvų nerimas labai išauga, kai šios problemos yra didelės, dažnos, trunka labai ilgai arba tuo pačiu metu jų yra daugiau nei viena (pvz., ir nenumaldomas klyksmas, ir miego problemos). Dėl padidėjusio kūdikio dirglumo, staigių ir intensyvių reakcijų mamai ar tėčiui labai sunku atpažinti, ko iš tiesų jam reikia, sunku „skaityti“ kūdikio siunčiamus signalus (neaišku, ar jis pavargęs, ar alkanas, ar kt.) ir adekvačiai (jautriai ir nedelsiant) reaguoti į jo poreikius. Situaciją dar tik pablogina aplinkinių priekaištai ar „patarimai“, net ir linkint gero („va, ant mano rankų tai užmigo, daryk kaip aš...“). Taip jau yra, kad svetimus kūdikius lengviau nuraminti, o kai savas ima klykti, tėvai patys dažnai labai susijaudina ir patiria didžiulį stresą – t. y. „užsikrečia“ stipriomis neigiamomis emocijomis, labai įsitempia. Nepajėgdami išlikti ramūs, nebegali nuraminti vaiko. Mažyliai turi įgimtą gebėjimą iš veido išraiškos, balso tono ar kūno įtampos pajusti suaugusiojo nuotaikas ir įtampą – į tai intuityviai reaguoja stresu. O tada vaiko stresas vėl perduodamas tėvams... užburtas ratas užsidaro... Vaikas, pasižymintis įgimtu jautrumu ir pažeidžiamumu, negauna sveikai emocinei raidai būtinos tėvų paramos, kad galėtų reguliuoti savo stiprų sujaudinimą. Taigi, vaiko sutrikimas turi biologinį pagrindą, bet kaip jis pasireikš, kaip ilgai tęsis, priklauso nuo aplinkos.
Vaiko psichikos sutrikimai nebūtinai turi organines priežastis, jos gali būti ir įgytos. Gali nutikti taip, kad mama ar tėtis dėl įvairių priežasčių nepatenkina emocinių vaiko poreikių arba elgesys su vaiku neadekvatus (pvz., suaugęs asmuo nesugeba įveikti savo pykčio), todėl mažylis patiria nuolatinį stresą. Prasideda rimtos tėvų ir vaikų sąveikų ir santykių problemos, buvimas kartu ne tik nebeteikia džiaugsmo, bet ir gali būti pavojingas – dėl to, kad vaikas gali patirti tėvų prievartą, ar dėl to, kad dėl chroniško streso (vadinamo toksiniu) poveikio vaiko organizme kinta (dažniausiai padidėja) kortizolio (streso hormono) lygis, atsiranda pokyčių vaiko biologinėse sistemose (smegenų struktūrose ir nervinėse jungtyse, imuninėje, endokrininėje ir kt. sistemose, taip pat chromosomų lygmeniu). Įsijungia vadinamieji epigenetiniai (t. y. „virš geno“ ar genams poveikį darantys) mechanizmai. Kuo didesni pakitimai organizme, tuo sunkiau ką nors pakeisti, formuojasi psichikos ar psichosomatiniai sutrikimai. Reikia pasakyti, kad vieni kūdikiai jautresni šiems aplinkos poveikiams, kiti pasižymi didesniu atsparumu, be to, gal aplinkoje yra kitų asmenų, užtikrinančių ne tik fizinį, bet ir emocinį saugumą.
Tos priežastys gali būti tėvų psichikos ligos, nepriklausomai nuo to, ar jos diagnozuotos, ar ne (beje, tai labai svarbus dalykas – nustačius ligą, tikimybė didelė, kad ją pavyks išgydyti, o tai pagalba ne tik suaugusiajam, bet ir jo vaikams). Pvz., kaip rodo moksliniai tyrimai ir klinikinė patirtis, vis dar dažnai lieka neatpažinta mamos depresija po gimdymo ar „lengvi“ ilgalaikės depresijos simptomai. Nors šie simptomai dažnai laikomi kliniškai nereikšmingais (t. y. gydymas neskiriamas), mamos emocinės būklės nestabilumas labai trukdo jai užmegzti ryšį su naujagimiu. Arba kartais pastebimi tėvų bendravimo su vaikais sunkumai, kai vienas iš tėvų turi, pvz., autizmo bruožų, kurie iki šiol nebuvo atpažinti (ypač jei šis socialinių santykių problemas kompensuoja gerais pažintiniais sugebėjimais).
Atsitinka taip, kad pačių tėvų vaikystėje patirta psichologinė trauma ar nepriežiūra, tėvų asmenybės ypatumai (menkas pasitikėjimas savo jėgomis, labai didelis nerimo lygis, impulsų kontrolės stoka ir kt.), nepakankami tėvystės įgūdžiai (nesusiformavę pirminėje šeimoje) trukdo intuityviai atpažinti, ko vaikui reikia, ir užmegzti ar išlaikyti su juo santykį. Chroniškos vaikystės traumos labai dažnai tampa suaugusiųjų psichopatologijos (pvz., ribinės asmenybes sutrikimo) priežastimi. O kai jie patys (dažnai būdami labai jauni) susilaukia vaikų, šie itin dažnai patiria labai nenuoseklų, nenuspėjamą ir gąsdinantį tėvų elgesį.
Be to, skaudi tėvų vaikystės patirtis trukdo matyti kūdikį kaip unikalią savarankišką asmenybę. Mažyliui priskiriamos savybės ar ketinimai, kurių jis visiškai neturi ir tokiame amžiuje negali turėti, pvz., tyčinis elgesys. Kaip psichologinių traumų pasekmė susiformavusių vaikų psichikos sutrikimų simptomai gali būti tokie patys kaip ir įgimtų (t. y. turinčių organines priežastis), todėl nėra lengva rasti tikras priežastis.
Taigi, psichopatologijos tikimybė labai padidėja, kai įgimtos ir įgytos savybės susideda į vieną vietą. Situacija tampa sudėtinga, kai:
- dėl tėvų nuovargio ar išsekimo, ligų, taip pat dėl intuityvių bendravimo ir pozityvios tėvystės įgūdžių stokos, kartais gerų norų ir pastangų trūkumo ir
- dėl įgimtų kūdikio savybių – padidėjusio jautrumo, sunkiai nusistovinčio organizmo ritmiškumo (miego ir būdravimo, alkio ir sotumo fazių) ir menkų prisitaikymo prie aplinkos gebėjimų – sutrinka santykis tarp tėvų ir vaikų.
Taigi, ankstyvieji savireguliacijos, emocijų ir elgesio (apibendrintai – psichikos) sutrikimai pastebimi ir nustatomi būtent tėvų ir vaikų santykių kontekste (niekada izoliuotai!). Kokiu būdu šiame kontekste formuojasi mažų vaikų psichikos sutrikimai, kalbėti reikėtų plačiau. Tik trumpai paminėsiu, kad greta gerai žinomo išmokimo, kai vaikas imituoja artimų žmonių elgesį, jausmus ir kalbą (o tokiu būdu ir mintis), vienas iš svarbiausių ir įdomiausių dalykų yra jau mano minėtas emocijų perdavimas jomis „užsikrečiant“. Artimais santykiais susiję žmonės bendraudami tarpusavyje atspindi vienas kito emocijas („žiūrėdamas į mane, save matai“...) – tiek geras, tiek blogas: aš šypsausi, atsakydamas šypsosi vaikas, aš susierzinu, vaikas irgi sudirgsta (ar atvirkščiai – aš perimu emocijas iš vaiko). Jei suaugęs žmogus gali (idealiu atveju) atsirinkti, kuri emocija yra jo, kurią junta kitame žmoguje ir gali atskirti ją nuo savo, tai mažyliai, kurių „aš“ dar tik formuojasi, neatskiria savęs nuo kito ir neišvengiamai „pasisavina“ emocijas, pvz., tėvų pyktį. Vėliau taip perimamos ir išmokstamos nuostatos, lūkesčiai ir, deja, panašiu principu psichologinės traumos iš savo artimiausios aplinkos. Kita vertus, vaikai išmoksta tam tikrų elgesio strategijų, kaip susidoroti su sunkumais ir stresu (ar, pvz., sukandus dantis ištverti, ar ieškoti tėvų pagalbos), susiformuoja lūkestis, ko tikėtis iš suaugusiųjų (susiformuoja vidinis, psichinis suaugusiojo vaizdas).
Apžvelgus platesnį kontekstą, matyti, kad su mažų vaikų psichikos sutrikimais siejamos problemos ne tik artimiausioje aplinkoje, bet ir visuomenėje. Pirmuoju atveju tai įtempti tėvų tarpusavio santykiai, konfliktai tarp tėvų ir kitų vaikų šeimoje, kiekvienas chroniškas tėvų stresas (pvz., patiriamas tiek dėl nedarbo ar skurdo, tiek dėl labai didelio darbo krūvio ar sudėtingos emocinės situacijos darbe, – tai itin svarbi tema Lietuvoje) ir menkas gebėjimas susidoroti su juo, nepriežiūra, šiurkštus elgesys, o antruoju atveju – tai socialinė atskirtis, skurdas, pagalbos auginant vaikus stoka, nepakankamas medicininių ar psichosocialinių paslaugų tinklas ir t. t. Tėvų įtampa dėl problemų, su kuriomis jie susiduria, tampa suvokiama vaikams – jie „perskaito“ tėvų stresą ir į jį reaguoja psichikos sutrikimų simptomais.
Ankstyvųjų psichikos sutrikimų prognozė. Jei tėvams pakanka jėgų ir gebėjimų įveikti pirmųjų mėnesių sunkumus arba jei tėvai sulaukia pagalbos (iš artimųjų arba – ir tai itin svarbu – iš specialistų), tai mažylio raida, labai tikėtina, bus palanki. Kūdikiui augant jo elgesį ima reguliuoti vėliau bręstančios smegenų sritys, gerėja jo gebėjimas nurimti, dirglumas sumažėja, reakcijos sušvelnėja; vaikas iš tiesų „išauga“ tokias problemas kaip klyksmas, nemiga ir pan.; pagaliau ir tėvai randa būdų, kaip nuraminti kūdikį. Gali būti, kad vaikas ir liks jautresnis įvairiems dirgikliams ir kitų žmonių neigiamoms emocijoms, tačiau intensyviau išgyvens ir teigiamas emocijas, bus jautresnis ir empatiškesnis tarpasmeniniuose santykiuose, gebės subtiliau pajusti kito žmogaus jausmus – ir tai nereiškia jokio sutrikimo.
Sutrikimo prognozė blogesnė, kai problemos prasideda labai anksti, jų yra daug vienu metu, simptomai tokie patys skirtingose aplinkose (ir namuose, ir darželyje), ilgai tęsiasi ir dėl to sukelia didelį stresą tėvams. Smarkiai padidėja tikimybė, kad šie sunkumai „įsisenės“ ir taps psichikos raidos sutrikimais, lydinčiais ikimokykliniais ir mokykliniais metais. Prognozė bloga, jei negydomos tėvų psichikos ligos.
Jei tėvams kaip nors pavyko „ištverti“ pirmuosius metus be pagalbos, bet vaikų problemos ir su jomis susiję tėvų ir vaikų bendravimo sunkumai išliko, tai vėliau kyla grėsmė, kad prasidės negatyvus tėvų ir vaikų tarpusavio santykių ciklas: vaikų savireguliacijos sunkumai sukelia tėvams beviltiškumo ir bejėgiškumo, pykčio ir kaltės jausmus, chronišką nuovargį, provokuoja netinkamą jų elgesį (ir neretai šiurkščias bausmes), o toks tėvų elgesys toliau savo ruožtu pastiprina vaikų elgesio problemas. Jei artimiausia aplinka – tėvai – nesugeba nuraminti vaiko ar netgi pati kelia stresą, vaiko galimybės prisitaikyti sutrinka.
Dalis aprašytų problemų žymi ankstyvųjų psichiatrinių sindromų pradžią. Kai kurie sutrikimai išlieka jaunystėje ir visą gyvenimą, bet juos galima sušvelninti, jei bus atpažinti labai anksti! Geras motinos ir vaiko ryšys, tėvų meilė ir pakankamai geri tėvystės įgūdžiai vaiko raidą veikia palankiai: dažnai gali net susilpninti įgimto (neurologinio ar psichikos) sutrikimo pasireiškimą ir neleidžia atsirasti antrinių problemų.
Taigi, tėvų ir vaikų tarpusavio santykių darna priklauso tiek nuo mažylio, tiek nuo suaugusiojo asmenybės ar elgesio ypatumų, tačiau ryšys tarp tėvų ir vaikų yra labai netolygus – asimetriškas. Kūdikis dėl savo nepakankamų savireguliacijos sugebėjimų tikrai nepalengvina tėvų dalios (tik jis nieko negali pakeisti), o suaugusieji yra sąmoningai atsakingi už šio unikalaus ryšio kūrimą. Tėvams niekas nežadėjo, kad gyvenimas su vaikais bus nenutrūkstama laimė ir džiaugsmas (tyrimai rodo, jog yra atvirkščiai – gimus kūdikiui poros patiria daugiau streso tiek tarpusavyje, tiek santykyje su vaiku): vaikas dažnai neatitinka tėvų lūkesčių ir įsivaizdavimo, vaikų auginimą lydi nusivylimas, pyktis, bejėgiškumas ir kitos emocijos. Dažnai, atsisakius šios naivios nesibaigiančios laimės iliuzijos, pavyksta sukurti realų ryšį su vaiku ir atsiranda vietos visokiai patirčiai.
Pagaliau problemų sumažėtų, jei sumažėtų ir tėvų, ir visos visuomenės gyvenimo tempas, – vaikai biologiškai nepasirengę tokiu greičiu reaguoti į pokyčius ar įvykius (lopšelis ir darželis: nori nenori – „nieko, pripras, taip turi būti“, darbas, kompiuteris, telefonas, daug darbo, pinigai, daug pinigų, „nelįsk, neturiu laiko“, nedarbas, skurdas, radikalūs gyvenamosios aplinkos pokyčiai ir t. t.). O pasodintas prie mobilaus ekrano, kuriame vaizdai keičiasi šimtus kartų per sekundę, mažylis neišmoks užaugti greičiau. Jis tik „įgis“ psichikos problemų.
Taigi, tėvų ir vaikų santykius norėtųsi apibūdinti terminu ekologija – aplinka (šeima) ekologiška tiek, kiek padeda kurti ir išlaikyti fizinę ir emocinę sveikatą. Nėra geresnio vaisto žmogui kaip kitas žmogus... O vaikui tai pirmiausia tėvai. Suaugusieji gali (bent jau teoriškai) pasirinkti žmones, su kuriais jiems ramu ir gera, o vaikai, ypač ankstyvame amžiuje, yra visiškai priklausomi nuo savo pirminės aplinkos.
Kas atsakingas už tai, kad laiku būtų pastebėta, kada ši ekologinė pusiausvyra sutrinka? Tam reikia daug žinių ir patirties, reikalingas labai išsamus tyrimas. Svarbu žinoti, kas nusprendžia, ar tėvai pajėgūs užtikrinti tiek fizinį, tiek emocinį vaiko saugumą ir kas priima (politinius?) sprendimus, kada ir kokia pagalba reikalinga šeimai, jei tėvams pritrūksta jėgų.
Ar reikia šiame ankstyvame amžiuje nustatyti diagnozę? Psichologinis tyrimas – be galo įdomus ieškojimų procesas: tai išsamūs pokalbiai su tėvais, su auklėtojais (jei vaikas eina į darželį), testų rezultatų apžvalga, elgesio, žaidimo ir tarpusavio santykių stebėjimas ir savirefleksija. Apibendrinę šio proceso rezultatus, įgyjame gilų supratimą apie vaiko emocinę būklę, raidos ir elgesio ypatumus (pirmiausia stipriąsias puses), fizinę sveikatą, bendravimo sugebėjimus, santykių su tėvais (ir kt. santykių platesniame kontekste) kokybę ir atpažįstame psichosocialinį stresą sukeliančias aplinkybes. Taip galime nustatyti diagnozę ir – svarbiausia – iš to natūraliai seka, kokios psichologinės, socialinės ar medicininės pagalbos vaikui ir šeimai reikia.
Yra pakankamai argumentų už ir prieš diagnozę. Pripažinimas, kad psichikos sutrikimai pasireiškia ir gali būti diagnozuojami jau tokiame ankstyvame amžiuje kaip kūdikystė ir ankstyva vaikystė, gali sukelti nereikalingo nerimo tėvams. Ypač tuo atveju, jei visuomenėje psichikos ligų egzistavimas vis dar siejamas su įvairiomis baimėmis ir galimais apribojimais – ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų (pvz., dėl ribotos galimybės pasirinkti ugdymo įstaigą).
Diagnozės nereikia. Galbūt ilgai trunkančio ir nemažai kainuojančio tyrimo proceso ir diagnozės kai kuriais atvejais būtų galima atsisakyti, jei šalyje būtų pakankamai patrauklių psichologinės pagalbos galimybių visoms šeimoms, auginančios mažus vaikus. Gal ir nereikia diagnozės, nes visai nesvarbu, kaip sutrikimą pavadinsi, esminis dalykas – padėti sukurti tokius tėvų ir vaikų santykius, kurie galėtų apsaugoti nuo rizikos ar ją kompensuoti. Tuomet dažniausios problemos, susijusios su vaiko priežiūra, auklėjimu, nesėkmėmis užmezgant ryšį ir bendraujant su vaiku, pastebėtos labai ankstyvame amžiuje, bus išsprendžiamos greitai ir nesunkiai, paprastai pakaks keleto konsultacijų ar apsilankymų namuose. Tokių programų, kai šeimas lanko specialiai paruoštos konsultantės (nors tam pakanka kelerių metų mokymų, bet būtinas asmeninis psichoterapinis patyrimas), yra nemažai (pvz., labai jaunoms mamoms[1]). Bandoma sukurti nedidelę bendruomenę: viena vertus, sveikai vaiko raidai reikia daugiau asmenų – ne tik tėvų, su kuriais jie galėtų užmegzti draugiškus ir saugius santykius, ir iš kurių galėtų mokytis, kita vertus, svarbu, kad tėvai, palikti visiškai vieni auginti vaikus, „neperdegtų“.
Diagnozė būtina. Jau žinome, kad šiame amžiaus tarpsnyje psichikos problemų turi kas penktas ar kas ketvirtas vaikas, ir nėra pagrindo manyti, jog Lietuvoje jų yra mažiau. Labai svarbu atskirti, ar tai laikinos elgesio ar emocijų problemos, būdingos daugumai vaikų („normalios“ krizės – staigūs pokyčiai vaiko raidoje, kito vaiko gimimas šeimoje ir pan.), ar psichikos raidos sutrikimas. Pirmuoju atveju pakanka aptarti su tėvais bendras auklėjimo strategijas, o antruoju – reikia atpažinti, kas tinka konkrečiam vaikui ir jo šeimai. Juk netinkamas vaiko elgesys (sutrikimo simptomai) ir tėvų reakcijos į šiuos simptomus – tai didžiulė našta, trikdanti tolesnę vaiko raidą, tarpusavio santykius ir visos šeimos gyvenimą. Todėl aš, kaip ir mano kolegos Austrijoje, pasisakau už psichologinės diagnostikos ir diagnozės ankstyvame amžiuje svarbą ir būtinybę.
Bet tėvams nerimauti nėra ko: mes, specialistai, diagnozuojame sutrikimą, t. y. jį įvardijame tam, kad, išsiaiškinę jį sukėlusias priežastis ir jį palaikančias aplinkybes, galėtume laiku suteikti pagalbą ir tikėtis, jog vaiko raida bus palanki, bus sumažinta kitų, daug didesnių, problemų (tokių kaip prievarta prieš vaikus) tikimybė.
Tik įvardijus sutrikimus, galima pagrįsti paslaugų vaikui ir šeimai būtinybę ir pareikalauti iš valstybės šias paslaugas finansuoti. Tėvų atsakomybė yra ieškoti pagalbos, kai nebesusitvarko patys, o valstybės – tą pagalbą padaryti prieinamą. Sveikatos sistemos tikslas – sumažinti šių sutrikimų pasekmes tolesnei vaiko raidai. (Apie terapijos ir pagalbos galimybes reikėtų rašyti atskirai, tai labai plati tema.) Priešingu atveju – nėra problemų, tai nėra ir reikalo ieškoti sprendimo būdų, tėvai patys vieni privalo pasirūpinti savo vaikų gerove...
Tik šis sprendimas būtų labai netoliaregiškas. Ekonominiai psichikos sutrikimų gydymo išlaidų apskaičiavimai rodo maždaug tokį santykį 1 : 10. Tai yra, jei psichikos raidos sutrikimai pasireiškia labai anksti, o pagalba laiku nesuteikiama, valstybei pasirūpinti tokių sutrikimų gydymu suaugusiųjų amžiuje (įskaitant ir galimą asmenų nedarbingumą) kainuoja dešimt kartų brangiau, nei suteikti pagalbą per pirmuosius keletą metų ar bent jau ikimokykliniame amžiuje.
Nusprendus, kad ankstyvas ištyrimas ir pagalba reikalingi, atsiranda naujų specialybių ir specializacijų poreikis, pvz., kūdikių ir mažų vaikų psichoterapija – dar labai nauja psichoterapinės pagalbos kryptis Lietuvoje. Šioje srityje dirba tiek vaikų, tiek suaugusiųjų psichiatrai (pvz., kai reikia gydyti tėvų psichikos ligas), tiek psichologai ir kt. Ir dar svarbu, kad Lietuvos psichologai turėtų ligonių kasų finansavimą savarankiškai psichologinei diagnostikai (kaip Austrijoje ir Vokietijoje) ir konsultavimui. Žinoma, jei patys psichologai to nori ir tam yra pasirengę.
Gera prisiminti patirtį Graco Vaikų klinikos psichosomatiniame skyriuje: jei kreipiasi mama su mažyliu dėl sunkaus miego sutrikimo (dažnai vaikas dar ir nenumaldomai klykia), tai abu – mama ir vaikas – guldomi į stacionarą, kur mama pirmiausia gali išsimiegoti, o vaiku pasirūpina skyriaus personalas; kitą dieną pradedama terapija. Jos tikslas – nedelsiant sumažinti simptomus (jau minėjau, kad kūdikio supurtymo rizika tokiu atveju labai didelė), o paskiau žiūrėti, kur slypi problemų priežastys, ar šeimai reikia ilgesnio konsultavimo ar psichoterapijos.
Na ir dar, susitarus dėl daugelio dalykų – pvz., kas konkrečioje kultūroje dar gali būti toleruojama kaip „norma“, kas jau yra vertinama kaip sutrikimas, – galimas žymiai geresnis įvairių profesijų atstovų, dirbančių šioje srityje, tarpusavio supratimas ir susikalbėjimas. Taip geriau sugebėsime paaiškinti vaiko psichikos raidos sutrikimo ypatumus ir simptomų reikšmę tėvams ir labai svarbu susitelkus įrodyti sprendimus priimantiems politikams ankstyvosios psichologinės (medicininės ir kitos) pagalbos būtinumą. Labai įdomus dalykas: kai pavyksta susikalbėti su tėvais, pedagogais ir kt., tai dažnai labai greitai išsisprendžia mažylio problemos ar bent jau jų sumažėja. Ir įdomiausia, kad vaiko elgesio ir jo santykių su tėvais pokyčiai prasideda jau diagnostinio proceso metu.
Tai kas gi tas tarpusavio susikalbėjimas (čia jau truputis apmąstymų, sekant įvykius Lietuvoje): tai ne apkalbėjimas – kai tam tikrų tarnybų darbuotojai jaučiasi esantys stipresni ar įgalioti barti, nuvertinti ir kaltinti, iš aukšto kalbėti apie tėvus, nepakankamai gerai pasirūpinančius vaikais (neišsiaiškinus aplinkybių); ne nusikalbėjimas – kai, pvz., ignoruojama tarptautinė patirtis ir moksliniais tyrimais grįsti įrodymai apie didelę šeimos formų įvairovę (skirtingą tėvų ir vaikų kilmę, prigimtį, orientaciją ir kt.) ir tai, kad tėvų ir vaikų santykiai tokiose šeimose yra ar gali būti darnūs; lygiai taip pat ne atsikalbėjimas, kai ignoruojami įrodymai, kad vaikų psichikos sutrikimai galimi ir dėl prigimtinių savybių, ir dėl aplinkos poveikio, o dažniausiai dėl abiejų sąveikos, ir egzistuoja nepriklausomai nuo šeimos socialinio sluoksnio; taip pat, kai institucijų atsakingi darbuotojai mano išvis neprivalantys atsakyti į klausimus; pagaliau – tai ne visiškas nekalbėjimas, net kai to labiausiai reikia, kai ignoruojamas pagalbos prašymas, taip demonstruojant savo galią ar pranašumą – sąmoningai ar ne.
Tai paprasčiausias kalbėjimas tarpusavyje (juk žmogui duota tokia išimtinė žodžio teisė) – stabtelėjus (reikia norėti ir mokėti sustoti) ir išklausius kitą galima labai laiku išspręsti bent jau pusę nereikalingai kylančių problemų: tėvams kalbantis su vaikais – nors mažyliai supranta nedaug turinio, bet supranta intonaciją ir emocijas, – suaugusiesiems tarpusavyje, specialistams kalbantis su tėvais, skirtingų sričių ar teorinių mokyklų specialistams (psichologams ir ne tik) kalbantis vieniems su kitais, vadovams – su kolegomis ir kt. Tik taip galima suprasti kito žmogaus rūpesčius, nerimą, lūkesčius, poreikius, nuostatas, elgesio motyvus, poziciją.
Ir tik taip galima išgirsti, ko reikia vaikams – net kai jie patys to pasakyti dar nemoka.
O tai, kad 2020-ieji paskelbti Vaikų emocinės gerovės metais, suteikia vilties, kad ir patiems mažiausiems pakaks ne tik tėvų, bet ir specialistų, ir valstybės dėmesio.
---
[1] STEEP-Steps toward effektive and enjoyable parenting (M. Erickson & B. Egeland); SAFE (K. H. Brisch)
