Nesvarbu, esi praktikuojanti katalikė ar liberalė agnostikė, – šis tekstas skirtas tau ir kiekvienam, širdyje jaučiančiam beribį Meilės troškimą. Ieškodama atsakymų į esminius gyvenimo prasmės klausimus perskaičiau gausybę populiariosios psichologinės literatūros, tačiau prireikė laiko suvokti, kad iš tiesų netgi skirtingų ideologijų atstovai vieningai laikosi nuomonės, kad geriausių dalykų gyvenime reikia išmokti laukti. Šiame tekste noriu pasidalinti su jumis dviem esminėmis idėjomis, kurios kilo perskaičius dvi labai skirtingas, bet įkvepiančias knygas. Tikiuosi mesti iššūkį visuomenėje gajam laukimo kaip kančios suvokimui ir atverti galimybę suprasti laukimo vertę ir prasmę.
Vienatvė – tai dovana, o ne bausmė (Joshua Harris „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui“)
Ačiū Joshuai Harrisui, visiškai pakeitusiam mano supratimą apie laukimo metu atsirandančią tuštumą – vienatvę. „Kol žmogus nesuvokia, kad vienatvė yra tikra Dievo dovana, jis praleidžia daugybę nuostabių jam siūlomų galimybių“, – rašo J. Harrisas knygoje „Atsisveikinimo bučinys pasimatymui“. Graudžiai verkšlendama ir išgyvendama dėl to, kad esu vieniša, praradau galimybę tinkamai įvertinti ir suvokti vienatvės teikiamą grožį.
Mes vaikomės romantiškų santykių, idiliškai tikėdamiesi, kad jie užpildys tariamą tuštumą mūsų viduje, tačiau tos tuštumos neliktų, jei šį laiką skirtume asmenybės tobulinimui. Kol esi niekam neįsipareigojęs, turi absoliučią laisvę ieškoti, patirti, tobulėti. Jei per šį laiką ugdysi save, sutikęs tinkamą žmogų būsi pasirengęs įsipareigojimui. J. Harrisas klausia: „Ar jau pasiekei tą brandą, kuri leidžia įsipareigoti visam gyvenimui?“. Troškau sutikti savo gyvenimo meilę dar sėdėdama mokyklos suole, tačiau vargu, ar tuomet būčiau teigiamai atsakiusi į šį J. Harriso klausimą. O jis priverčia susimąstyti netgi dabar. Tai viena paslapčių, kodėl dauguma mokyklos draugysčių dažniausiai baigiasi skyrybomis, – jauna nesusiformavusi asmenybė nėra pasiruošusi priimti rimto įsipareigojimo už kitą, nes dar nėra atradusi savęs, o juk patraukli išvaizda nėra pagrindinis kriterijus, leidžiantis kurti stabilius ir visaverčius santykius.
Kartais, apimti nevilties, mes skubame įsipareigoti bet kam ir bet kada. J. Harrisas teigia, kad „netinkamas laikas gerą dalyką paverčia blogu“. Nereikia skubinti ir skubėti, nes viskas ateina savo laiku. Tik išmokę laukti mes gebėsime tinkamai vertinti dalykus. Tai atsakymas, kodėl trumpalaikės draugystės yra bevertės, – tu švaistai savo ir kito žmogaus laiką ir energiją, tačiau daugiausia, ką iš to gauni, – minimalų egoistinių poreikių patenkinimą. Visuomet, kai rinkdavausi vaikiną, su kuriuo eisiu į kitą pasimatymą, pirmiausia apsvarstydavau jo pranašumą prieš kitus galimus variantus (karjeros, išvaizdos ir kt. parametrais), o susitikus trokšdavau ne tiek jo dėmesio, kiek galimybės pasididžiuoti juo prieš kitus: „Na, tik pažvelkite, su kokiu sėkmingu gražuoliu aš šįkart susitinku!“. Išvaizdus finansininkas, beprotiškai išsilavinęs ir charizmatiškas mergišius, dailus tėvo verslą koordinuojantis jaunuolis – tai vieni iš daugelio realių pavyzdžių, su kuriais susitikinėjau. Prisipažįstu, šiandien man gėda dėl tokio požiūrio į kitą ir asmens „sudaiktinimo“, kuris atskleidžia tuometinį mano menkumą ir silpnumą. Taip, pasaulis apnuodijo Meilę, kviesdamas mąstyti vien tik apie savo poreikių tenkinimą. Tačiau mes galime (ir netgi turime!) tam priešintis ir tapti tarnaujančios Meilės pavyzdžiais.
Kiekvienas gyvenimo tarpsnis yra neapsakomai žavus pats savaime. Tokia pat žavi yra ir vienatvė. Mes turėtume būti laimingi ir dėkingi, galėdami ją patirti. Niekada neužmirškime, kad vienatvė nėra nelaimė, o tikrų tikriausia laimė! Juk, kaip teigia J. Harrisas „Jei žmogus nelaimingas prieš santuoką, toks jis bus ir susituokęs“. Santuoka neišspręs visų tavo asmeninių rūpesčių ir problemų, ji netaps vaistu nuo depresijos, o atspindės tai, kas tu esi. Būtent todėl šis laikas – vienatvė – yra vertingas ir jį reikia išnaudoti kaip galimybę tapti tokiam, kokį ateityje norėtume matyti savo mylimąjį.
Mano patarimai:
- Išmok būti viena. Išdrįsk viena nueiti į kiną, teatrą ar net papietauti, jei tuo metu neturi kompanijos. Tik išmokusi būti viena, su savimi, suprasi, kad nereikia kito asmens vien tam, kad užpildytum tariamą tuštumą. Vienas mano draugas visai neseniai paklausė: „Kodėl tu vis naudoji terminą „antroji pusė“, lyg iš tiesų tavęs būtų tik pusė? Juk esi pilna asmenybė!“. Žinokite, jis yra visiškai teisus. Tiesiog nebijok būti viena ir netrukus tai pripažinsi.
- Protingai leisk laisvalaikį. Laikas yra išties beprotiškai brangus, todėl neverta jo švaistyti veltui. Turi laisvą minutę? Valio! Praleisk ją naudingai – investuodama į save. Plėtok ir gilink savo interesus, realizuok idėjas ir pomėgius. Patikėk, tai padės ne tik augti ir tobulėti, bet ir galbūt taps erdve, kurioje susipažinsi su savęs vertu asmeniu, tavyje matančiu kur kas daugiau nei išvaizdžią merginą. Tad baik kolekcionuoti Tinder’io „match’us“ ir tinkamai atsiduok savo laisvalaikiui!
- Skirk savo dėmesį žmonėms, kurie skatina tave augti. Pagaliau baik aptarinėti kvailas nevykusių pasimatymų kronikas ir skandinti jas užmarštin baruose! Tai tavęs tikrai neveda tobulėjimo keliu. Laiką su draugais leisk naudingai – aptarinėkite karjeros vizijas ir tikslus, naujų pomėgių atradimus ar, galų gale, gaminkite skanią vakarienę drauge. Pajausk, ar savo dėmesį, laiką ir energiją skiri tiems žmonėms, kurie tave skatina augti ir tobulėti, o ne traukia žemyn. Jei taip – puiku, esi teisingame kelyje!
Niekada nenuleisk savo kartelės (Ian Kerner „Siek meilės, kurios esi verta“)
Ačiū Ianui Kerneriui, įkvėpusiam drąsos ir pasiryžimo siekti tokios Meilės, kokios trokštu ir kokia tikiu. „Jei renkiesi prastas pažintis, viltys rasti meilę tikrai mažėja“, – teigia Ianas Kerneris knygoje „Siek meilės, kurios esi verta“. Žinote, kiekvieną sykį, išgirdus padrąsinimą „esi tokia graži ir protinga“, man suvirpėdavo širdis ir pasijusdavau ta mergina, kuri yra verta tikros Meilės. Tačiau kaskart po nuviliančių pasimatymų užmiršdavau šiuos padrąsinimus ir įtikindavau save susitikti su galbūt prastesniais ir ne itin dominančiais variantais vien dėl to, kad nesijausčiau visiškai atmesta. Ar aš elgiausi teisingai? Tikrai ne. Daugelio nuostabai ir mano nusivylimui, po šių pasimatymų tekdavo nuryti kartėlį ir slėptis iš gėdos, nes nepatikau net šiems „paskutiniams savo variantams“, nors buvau, pasak daugelio, „akivaizdžiai jiems per gera“. Kodėl taip nutiko? Mažindama kriterijus, aš tiesiog nutolinau nuo savęs galimybę atrasti tą, kurio iš tiesų esu verta. Ianas Kerneris siūlo nekartoti tokių klaidų, o į pagalbą pasitelkti išdidumą ir orumą.
Šiandien mus valdo baimė. Bijome įsipareigoti, bet kur kas labiau bijome likti vieniši. Vedami baimės, stengiamės šalia savęs išlaikyti net visiškai netinkamus žmones ar įsisukame į laikinų pažinčių rutiną. Mes tapome bailiais. Bailiais, bijančiais tai pripažinti.
Kaskart, bijodama priimti sprendimą, prisimenu filosofo Arvydo Šliogerio frazę – „Pamatinė žmogaus dorybė yra drąsa“. Būtų sunku tam nepritarti. Juk tik drąsus žmogus gali keisti savo gyvenimą ir tapti įkvepiančiu pavyzdžiu kitiems. Drąsa leidžia įveikti nepasitikėjimo savimi krizę, ištarti „ne“ netinkamiems kandidatams ir siekti aukščiausių tikslų. Aš pati vis dar mokausi būti drąsi. Kartais bijau pasakyti „ne“ pusėtinam kandidatui į mano širdį, mąstydama, kad „galbūt jis ir yra tas mano variantas???“. Ne, nėra. Esu įsitikinusi, kad sutikus gyvenimo meilę bus juntama visa apimanti ramybė, o ne chaotiška klausimų lavina mintyse.
Mano patarimai:
- Išmok sakyti „ne“. „Ne“ taps tavo drąsos išraiška ir leis augti kaip asmenybei, kuri geba įvertinti savo ir kitų laiką. Geriau iškęsk vienišą vakarą namuose (kurį gali praturtinti turininga veikla!), negu eik į pasimatymą su tuo, kuris tavęs nedomina. Taip išmoksi gerbti save ir kitą. Sakydama „ne“, nenuleisi savo standartų ir ilgainiui gausi geriausia, ką gali.
- Keisk gyvenimo stilių, jei nesitenkini esama padėtimi. Tikiesi, kad rasi puikų kandidatą į savo širdį, besisukdama nuobodulį keliančiame gyvenimo rate? Tikiesi, kad kiekvieną savaitgalį lankydamasi tuose pačiuose madinguose baruose pagaliau užkabinsi simpatiško vaikino žvilgsnį? Ne, gyvenimas taip neveikia ir sakau tai iš savo patirties. Kaskart eidama į populiariausius Vilniaus gatvės barus, tikėjausi kiekvieną sykį būti naujai pastebėta vis kitų žmonių ir užmegzti kuo daugiau pažinčių. Deja, ten besisukanti publika – kaskart ta pati. Jei tavęs netenkina tie patys žmonės, keisk aplinką, – užuot ėjusi į barą, apsilankyk parodoje.
- Jei nori nuostabaus vyro, pirmiausia pati tapk nuostabi. Nemanyk, kad patys geriausi vaikinai jau išgraibstyti. Garantuoju, tokių tikrai dar likę apsčiai. Tačiau ir jie laukia savęs vertos merginos, tad jei dar netapai „panele tobuląja“, keiskis ir tobulėk. Patikėk, tapusi geriausia savo pačios versija, patrauksi tikrai nuostabų vaikiną, kuris tave vertins ir gerbs.
Ir pabaigai...
Kodėl dalinuosi savo patirtimi ir jausmais? Tikiu, kad tik atvirumas gali paliesti kitą. Pati asmeniškai suprantu, kaip svarbu suvokti, kad šioje keblioje padėtyje tu esi ne viena. Ir kad eini teisingu keliu. Todėl kviečiu nepasiduoti nevilčiai ir patikėti mano siūlomų sprendimų pažadu – Meile. Laukimas tikrai netaps kankyne, jei visas šis laikas bus skirtas savęs tobulinimui. Vienatvė tikrai gali tapti malonumu, o iškelta kartelė – ne kliūtimi, o sėkmės receptu!
Vis dar dvejoji? Tuomet šį tekstą norėčiau vainikuoti vienos pažinties iliustracija. Šią vasarą su vienu vaikinu turėjau atvirą pokalbį apie santykius ir jausmus. Žinote, ką jis man pasakė pokalbio pabaigoje? „Tu esi auksas“, – visiškai nuoširdžiai nuskambėjo šis teiginys iš jo lūpų. Jis, puikiai suvokdamas mano poziciją, išreiškė visišką pritarimą tam, nepaisant to, kad tai yra išties sudėtinga. Ir šis palaikymas – ne vienetinis atvejis. O tai mane įkvepia. Įkvepia laukti ir tikėti Meile.
