Auginant vaiką kartais tenka susidurti su gamtos stebuklų paaiškinimo problema. Mažam žmogui keičiantis, pasaulis tampa vis mažiau suprantama vieta − už kiekvienos naujos patirties slypi nepažinti priežasties ir pasekmės dėsniai, gluminantys savo neišvengiamumu. Spėčiau, kad kažkuriuo metu mažoje galvelėje įvyksta lūžis − kaip metodiškai dirbantis mokslininkas, vaikas atranda taisyklę, kad visi pasaulį nusakantys teiginiai turi savo priežastį.
Klausimas „o kodėl?“ priverčia suaugusiuosius susiimti už galvos ir pažerti stebuklinių pasakų struktūrą primenančių paaiškinimų apie, sakytum, elementarius kasdieninio gyvenimo reiškinius kaip verdantis pienas ar bėgantis kraujas.
Kartais iš situacijos pavyksta išsisukti lengvai, nes po ranka pasitaiko paprasti atsakymai − karšto pieno garai sulyginami su karštos košės garais, taigi pasakojama apie pasaulį, kuriame karštas maistas garuoja. Kraujuojantis nubrozdinimas sulyginamas su nuskintos pienės syvais ar iš įkirsto beržo tekančia sula, ir pasakojama apie gamtą, kurioje gyvybė pasižymi takumu. Sunku, bet įmanoma tokiems klausimams pasiruošti nuosekliai − prie vieno pasakojimo lipdyti kitą, jį papildant ir atkreipiant dėmesį į pasikartojančias tiesas.
Su lengvu nerimu ir dideliu smalsumu laukiu vaiko susitikimų su seneliais bei kitais vaikais, nes jų metu galiu išgirsti, kiek mano perteikiamas pasaulėvaizdis yra priimamas. Fragmentiškais pasakojimais ir garsiais nusistebėjimais vaikas reaguoja į kitų suaugusiųjų išreiškiamas tiesas − iš tokių pastabų kaip „ne, verdantis pienas kyla ne dėl to, kad jis nori pabėgti iš puodo“ bei „nereikia pjauti pienių, nes joms bėgs kraujas ir skaudės“ gali nuspėti, kad tam tikra pozicija pasaulio atžvilgiu jau yra susiformavusi. Ši pozicija yra atskaitos taškas ateities diskusijoms ir debatams, kylantiems susidūrimo su kitu asmeniu ir jo matomo pasaulio vaizdiniu akimirką.
Bet kuo toliau, tuo tampa akivaizdžiau, kad atsakyti į visus vaiko užduodamus klausimus nepavyks. Tais atvejais tenka bandyti pasiremti kitų žmonių mintimis ir išmintimi.
Kas sukūrė ateistus, tėti?
Vienas tokių atvejų − kai reikia paaiškinti, iš kur mes visi atsiradome. Natūraliai linkstama prie atsakymo, kuris man buvo pateiktas močiučių ir vėliau vis girdimas dalyvaujant Bažnyčios bendruomenėje − esame sukurti Dievo. Šis metafizikos ir tikėjimo tiesų pripildytas teiginys yra neblogas atspirties taškas norint išugdyti katalikiškai dorą, geležiniu charakteriu pasižymintį vaiką. Iš vienos pusės, jis moko dėkingumo už gyvybės dovaną ir pagarbos kitam asmeniui, nes jis suprantamas kaip sukurtas pagal lygiai tuos pačius principus. Iš kitos pusės, įtraukia į tikinčiųjų bendruomenę − tų, kurie atpažino šiame atsakyme slypinčią tiesą.
Vis dėlto toks atsakymas turi savo ribas. Taip, jis pasakoja apie žmonijos pradžių pradžią, pamatinius principus, kurie lemia socialinių saitų stiprumą, tačiau nėra moksliškas. Jis nekalba apie milijonus metų evoliucijos ir kai kuriais atvejais netgi yra laikomas priešingu mokslo žmonių keliamoms hipotezėms. Pamenu, kad vienoje moksleivių ateitininkų stovykloje vyskupas Kęstutis Kėvalas labai giliai įkvėpė prieš pradėdamas atsakinėti į vaikų klausimus apie tai, nes visi tie krikščioniškai ugdyti jauni žmonės buvo ne tik girdėję apie Darwiną ir rūšių evoliucijos teoriją, bet, dar daugiau, jie buvo įtikinti ja bei siekė atrasti būdų, kuriais ši teorija galėtų neprieštarauti bibliniam pasakojimui apie gamtos sukūrimą.
Darwino teorija kartu su kitomis moderniosios biologijos teorijomis (kaip ta, kad dėl tikėjimo irgi yra kalta evoliucija, apie ją daugiau sužinokite čia: https://www.iep.utm.edu/evolutio/) stipriai motyvuoja šiuolaikinį ateizmą. Šis pasipriešinimo religijoms judėjimas, naujai paskatintas tragiškų rugsėjo 11-osios įvykių Jungtinėse Amerikos Valstijose, sunkiai bepavadinamas nauju. Per beveik šimtą metų jo istorijos mąstytojai dėjo pastangas racionaliu argumentu sutrupinti žmonių įsitikinimus į miltus. Nėra iki galo aišku, koks tokio jų noro šaltinis – ar iš tiesų vyravęs noras oponuoti dogmatiškai visuomenei ir jos religiniams įsitikinimams, ar tiesiog pastanga šnekėti ir mąstyti radikaliai ir naujai.
Kovingasis ateizmas ir meilė išminčiai
Tarp naująjį ateizmą propagavusių vardų galima išvysti ir amerikiečių filosofo Danielio Dennetto pavardę. Svarbiausius savo apmąstymus atlikęs tyrinėdamas žmogaus sąmonę, jis nesibodi vis garsiau šnekėti apie tai, kad žmogus neturi laisvos valios ir yra panašus į robotą, užprogramuotą evoliucijos proceso. Su Dennetu pirmiausia yra gretinami Richardas Dawkinsas, Samas Harrisas ir Christopheris Hitchensas – iš dalies dėl jų žymių debatų „The Four Horsemen“. Visi keturi šie autoriai įsitikinę, kad nėra jokios antgamtinės ar dieviškosios būtybės, kad tikėjimas nėra racionalus, o moralė galima ir be religinių įsitikinimų. Papildomai trys iš šių autorių yra aktyviai priešiški kiekvieno religinio judėjimo idėjai. Trys autoriai, tačiau ne Dennettas.
Dennettas šiuo atžvilgiu išlieka filosofiškas − religija turi lygiai tokią pačią vietą žmogiškojoje realybėje kaip ir mokslas. Tai yra būdas pažinti aplinką ir joje vykstančius iš pirmo žvilgsnio nesuprantamus procesus. Todėl jei kiti žymūs ateistai sakytų, jog dėl religinių judėjimų žmonija patyrė daug tragedijų, Dennettas yra labiau linkęs manyti, kad skausmingi istoriniai įvykiai – kryžiaus karai – būtų įvykę bet kokiu atveju. Jie tiesiog nebūtų pasižymėję religine simbolika.
Žmogiška turėti sąmonę
Be Dennetto ateistinių tekstų, nemažo susidomėjimo yra sulaukusi jo žmogiškosios sąmonės apybraiža. 1991 metais išleistoje knygoje „Consciousness Explained“ jis metodiškai dėsto žmogaus smegenų, kaip kompiuterio su programomis, viziją. Viena programa yra atsakinga už instinktus, kita – už bazines matematikos užduotis, trečia – už savęs suvokimą kaip asmenį. Dėl kokių priežasčių šios programos yra susiformavusios ir ar jos galutinai paaiškina sudėtingas žmogaus patirtis, jis nesigilina. Sako, kad čia ne jo sritis. Nepaisant to, Dennetto duotas tonas suvirpino ir kitų mokslo šakų atstovų ausis.
Neuromokslininkams Dennetto sąmonės vaizdinys yra labai parankus. Jie lygiai taip pat stengiasi paaiškinti sąmonės veiklą atsispirdami nuo materialaus pasaulio. Jų hipotezė teigia, kad didelei daliai žmonių gyvenant vienomis ar kitomis sąlygomis tai neišvengiamai atsilieps jų smegenų veiklai – smegenys prisitaikys prie kasdienių problemų sprendimo ir tai darys automatiškai. Žmogaus asmenybė, savo individualumo suvokimas lygiai taip pat turi būti nulemtas realiai vykusių pasikartojančių situacijų. Tai yra tas principas, kuris apibrėžiamas evoliucijos teorija.
Neuromokslininkai yra linkę pasitikėti Dennetto radikaliu požiūriu, kad visos žmogui priskiriamos savybės (net priklausančios religijos sričiai kaip siela) yra neišvengiamai atkartojamos laboratorijose. Švelniau sąmonės reiškinį bandančios paaiškinti pozicijos vis atsiremia į faktą, kad tie patys žmogaus protą nagrinėjantys mokslininkai yra žmonės su subjektyviu požiūrio tašku į šį objektą. Siekiant objektyvaus rezultato, sąmonę turėtų tyrinėti nežmogiškos būtybės, pavyzdžiui, taip visų linksniuojamas dirbtinis intelektas. Taip būtų galima išvengti netinkamų interpretacijų, kurios atsiranda iš įvairių išankstinių nuostatų ir nepaprastai ilgos žmonijos istorijos. Į visa tai Dennettas tik ramiai replikuoja: „Galėčiau bandyti šias problemas spręsti, bet tai jau ne mano padalinys universitete...“
Tyli filosofų įtaka
Galėčiau, aišku, ir nesibodėti šio mąstytojo asmeniu. Jo ilga žila barzda ir flaneliniai marškiniai, pomėgis meistrauti savo miško trobelėje yra romantiški reiškiniai, bet hipotezė, kad žmogaus sąmonę galime paaiškinti neišvengiamų biologinių priežasčių grandine, šiek tiek gąsdina. Maža to – tai leidžia mums galvoti, kad turime galią programuoti šias priežastines grandines siekdami savo didesnių ar mažesnių tikslų, kurių įgyvendinimas priklauso nuo greta manęs esančio kito. Tai yra filosofinės mintys, kurios toli gražu nėra atrandamos kasdieniame gyvenime.
Tačiau man teko Dennetto teorijos įtaką pajusti ir savo kailiu. Kai dar kartą pergalvojau, kokį atsakymą galėčiau pateikti kaip papildantį biblinį pasakojimą, iš kur mes visi atsiradome, nebuvau įtikintas darvinistų siūlomo supaprastinimo, kad kilome iš beždžionės. Iš praktikos toks atsakymas yra pasmerktas besidominčio mažo vaiko būti papildytam: „o iš kur atsirado beždžionės“, ir istorija tęsiasi. Norėjosi iš karto prieiti prie smulkiausio kilmės elemento – bakterijos, vienaląsčio organizmo. Man atrodo, kad istorija apie tai, kaip tokie sudėtingi padarai kaip mama ir tėtis atsirado iš mažo panagių juodulio, turėtų daryti įspūdį.
Kaip man teko nustebti, ši idėja yra plačiai pristatyta ir išvystyta to paties Dennetto. Šnekėdamas apie žmogaus sąmonę, jis nubrėžia jos kilmę iš vienaląsčio organizmo. Jis šneka su didžiuliu įtaigumu, sakydamas, kad žmonės yra fiziniai objektai, kuriems pirmiausia turėtų būti taikomi fizinių mokslų − biologijos, fizikos, matematikos − dėsniai. Kas dar buvo keisčiau – tai suprasti, kad daugiausia dėl jo įtaigių straipsnių ir knygų mes turime stiprių argumentų neuromokslo srityje – sąmonė nėra kažkas, kas vystosi palaipsniui. Ji tarsi „įsijungia“ atsiradus tam tikroms biologinėms sąlygoms, todėl negalima sakyti, kad egzistuoja mažiau sąmoningi gyvi padarai negu mes. Jų sąmoningumas tiesiog kitoks.
Mintis apie neišvengiamą žmogaus kilmę iš bakterijos man atrodo logiška ir priimtina. Tačiau tol, kol daugelis žmonių nebuvo perskaitę Dennetto darbų, kol jo argumentai nebuvo patikrinti kitose šakose ir nebuvo perkelti į mokslinės fantastikos filmus, tai toli gražu nebuvo pirma istorija, kurią tėčiai pasirinkdavo savo dukroms pasakoti, kai klausimas kildavo apie pasaulio sukūrimą. Gali būti, kad dauguma tėčių nesirenka to daryti ir dabar. Tačiau mane žavi tai, kaip abstrakčios ir sunkiai paaiškinamos idėjos persismelkia į kasdienybę ir tampa turiniu naujo žmogaus žinių bagaže.
Ugdymas mažuoju filosofu
Pabaigai turiu dar ir istoriją apie savo naivų norą vaikui taikyti griežtą filosofinio ugdymo regulą. Pradedant nuo Mileto mokyklos idėjų, kad gamtos dėsniai yra atkartojami vandens, oro, ugnies, žemės savybėmis ir tarpusavio sąveikomis, vedant per filosofijos tėvo Parmenido ir krikštatėvio Herakleito diskusiją, ar į tą pačią upę galima įbristi du kartus. Papasakojant, kad įkyriai buvo klausinėjama jau ir Platono knygelėse, o Aristotelio perskyros ir kategorijos gali būti taikomos visada besistengiant nuosekliai paaiškinti savo idėjas. Taip už rankos vedant per filosofijos istoriją, su išankstine nuostata, kad problemos, keliamos scholastinėje mintyje, atlieps problemas, kylančias ikimokykliniame amžiuje, besiruošiant Pirmajai Komunijai ir pradedant kvestionuoti sekmadieninio bažnyčios lankymo būtinybę. Modernieji autoriai kaip Descartes, Hume’as ir Locke’as atspindės tas problemas, kurios kyla susiduriant su švietimo sistema ir metodiškai dėstomu pradinių klasių kursu. Vieta bus atrasta ir sociologijos pradžią nubrėžusiam Durkheimui ir Weberiui, tai tikriausiai nutiks bandant išspręsti klausimą, kokiam socialiniam ratui verta priklausyti ir kur dėti pastangas.
Savikritiškai žvelgiant, tai – tarsi pastanga pasislėpti už minties galiūnų pečių, sakant, kad paprastas mirtingasis neturi galimybės iš savo patirties pasiūlyti vaikui geriausių atsakymų į jam iškylančius klausimus. Galbūt taip ir yra – galbūt toks planas atimtų atviro pokalbio galimybę, kuriame nesistengiama vaiko unikalios patirties suklasifikuoti pagal kažkokių filosofų primestą kurpalį.
Vis dėlto, kaip ir Dennetto atveju, tam tikri paaiškinimai yra perteikiami netyčia – tarsi kontrabanda įnešami populiariosios kultūros. Turint žinių apie šių idėjų alternatyvas galbūt paprasčiausiai galima pasiūlyti alternatyvų pasakojimą. Ar jis bus priimtas, ar pamatysiu susirūpinusį vaiko veidą, kuris sakys: „na, tėti, kaip čia dabar...“, priklauso jau nuo visai kitų dalykų.
