Tęsiame pokalbį apie smurtą. Ar yra visuomenių be smurto? Deja, tokios visuomenės nėra. Galima tik kalbėti apie didesnį ar mažesnį smurto paplitimą. Nustatyta, kad matomas visuomenėje smurtas yra tik nedidelė smurto ledkalnio, nematomos dalies, apraiška. Kuo didesnė ši dalis, tuo daugiau smurto aplinkoje.
Kultūrinis ir institucinis smurtas
Kultūrinis smurtas pasireiškia netinkamais papročiais, tradicijomis, įsitikinimais, plintančiais iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, „Muša – vadinasi, myli“, „Moteris privalo žinoti savo vietą“. „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“ – tai ypač paplitęs posakis, kuriuo tėvai bando pateisinti vaikų auklėjimą diržu. Deja, iš tiesų šis posakis reiškia auklėjimo būdą, padedantį vaikui pačiam išspręsti kai kurias problemas ir įveikti sunkumus.
Dar viena ypač paplitusi smurto rūšis, kuriai dažnai net nesipriešinama, yra institucinis smurtas. Ši smurto rūšis klesti autoritarinėse visuomenėse, pasireiškia ir praktine visuomenės narių nelygybe, gerai išreikšta George’o Orwello Gyvulių ūkyje – visi lygūs, bet kai kurie lygesni. Iš esmės tai ryškus galios kitiems demonstravimas ir viršenybės pabrėžimas. Kadangi ilgus metus gyvenome sovietinėje autoritarinėje sistemoje, šis smurtas pas mus nepaprastai paplitęs. Jis reiškiasi nepagarba žmogui, valdininkų galios demonstravimu, biurokratijos įsigalėjimu ir paplitimu, valdymu, o ne tarnavimu klientams. Šis smurtas ypač paplitęs globos institucijose, kur vadovaujamasi nuostata – „valdininkai geriau žino, ko reikia globotiniams, todėl pastarųjų neverta nei klausti“. Iš sovietinės sistemos paveldėtas ir stipriai įsišaknijęs paternalizmo reiškinys, kai su suaugusiuoju elgiamasi taip, kaip griežtas tėvas elgiasi su mažu vaiku.
Iš kur kyla smurtas?
Viena smurto paplitimą aiškinančių teorijų nurodo, kad smurtinio elgesio išmokstama. Vaikai šio elgesio mokosi ne tik šeimoje, bet ir darželyje, mokykloje.
Viešas vaiko kritikavimas, žeminimas, jo silpnųjų savybių akcentavimas, balso tonas ir pan. paplitę vaikų įstaigose ir pateisinama tuo, kad kitaip jų negalima suvaldyti. Deja, smurtu gesinamas smurtas sukelia dar daugiau ir žiauresnio smurto. Žinome, kai mokykloje vaikas nušauna kitus mokinius ir mokytojus, neapsikęsdamas patyčių. Beje, patyčios – labiausiai paplitusi smurto forma socialiniuose tinkluose. Todėl svarbu tėvams pastebėti šias smurto formas ir laiku jas sustabdyti.
Pagal kitą smurto paplitimą aiškinančią teoriją, smurtas plinta tada, kai smurtauti leidžiama. Todėl diskusijos apie galimą vaiko mušimą tam tikrais atvejais yra niekinės.
Kaip stabdyti smurtą?
Kaip stabdyti smurto pasireiškimą ir auklėti vaikus nesmurtiniu būdu?
1. Pirmiausia turime gerai atpažinti ir pripažinti smurtą bendruomenėse, institucijose ir šeimose.
2. Antras žingsnis – mokytis nesmurtinio elgesio, stiprinant kiekvieno asmens savigarbą. Jei laikomės nuostatos, kad tik kai kurie žmonės nusipelno pagarbos, netoli nukeliausime. Atsiras pateisinimų, kodėl su šiuo ar kitu žmogumi galima elgtis nepagarbiai, šio ar kito vaiko interesų ir jausmų galime nepaisyti. Kuo atidžiau savo gyvenime vadovausimės Dekalogo nuostata mylėti kitą žmogų, kaip patys save, tuo greičiau smurtas pradės nykti iš mūsų santykių.
Sunkumų kyla, kai smurtinį elgesį laikome meilės išraiška. Tai pirmiausia būdinga draugaujantiems ar besiruošiantiems tuoktis, pavyzdžiui, „Ji(-s) taip mane myli ir taip rūpinasi manimi, kad nori žinoti kiekvieną mano akimirką“; „Ji(-s) taip myli, kad nori apsaugoti, todėl draudžia susitikti“; „Ji(-s) taip myli, nori apsaugoti nuo nemalonumų, todėl neleidžia ieškotis darbo.“ Tai ne meilė, o galios ir kontrolės demonstravimas. Jei atpažįstate šiuos santykius, reikia gerai pagalvoti apie tolesnį bendravimą.
Kai nuo smurto kenčia vaikas
Dažnai tėvai klausia, ką daryti, jei vaikas kenčia nuo patyčių. Kartais jie pamoko vaiką „duoti į dantis“ smurtautojui, tačiau tai irgi smurtas. Pirmiausia reikėtų kalbėtis su vaiku, išsiaiškinti, kada prieš jį smurtaujama. Būtina pasikalbėti mokykloje apie patyčias. „Savaitė be patyčių“ bus neveiksminga, jei patyčios klestės kitu mokslo metų laiku. Mokykloje patyčias turi kasdien pastebėti suaugusieji ir tuojau jas sustabdyti.
Kartais vaikai nemoka kitaip išreikšti savo jausmų, todėl griebiasi smurto. Todėl, sustabdžius smurtinį elgesį, reikia pasikalbėti su vaiku ir pamokyti, kaip galima elgtis, pavyzdžiui: kai supyksti, negali muštis ir keiktis, o gali pasakyti, kad supykai, nenori bendrauti, ir pasitraukti, o nusiraminęs pasikalbėti; arba gali pasakyti, kad esi įsižeidęs dėl blogo elgesio, arba pasakyti suaugusiajam, kas atsitiko, ir prašyti pagalbos ar pan. Dažnai suaugusieji pasako, kas yra netinkamas elgesys, bet pamiršta pasakyti, kaip reikėtų elgtis. Tai klaida.
Ugdymas be smurto
Pirmosios smurto pamokos gaunamos šeimoje. Verta pakalbėti, kaip auklėti, ugdyti vaiką be smurto.
Užtikrinkite vaiko saugumą šeimoje. Venkite smurto apraiškų poroje: nekalbėkite pakeltu balsu vienas su kitu, neįžeidinėkite, nesibarkite kūdikio ar vaiko akivaizdoje. Pirmiausia vaikas jaučiasi nesaugus, nes jo mylimi tėvai kažkodėl pykstasi, kita vertus, jis mokosi žodžių, gestų ir elgesio iš tėvų. Kartais tenka girdėti nusiskundimų apie tarnybų veiklą, kad liepė vyrui išeiti iš namų dėl smurto. Sakoma: „Jis tik garsiai šaukė“, tačiau labai greitai pereinama nuo žodžių prie veiksmų, o vaikas suvokia tokią kalbą kaip smurtą ir išsigąsta. Jei mama neapsaugo savęs nuo smurtautojo, ji bus nepajėgi apsaugoti vaiką.
Parodykite vienas kitam pagarbą ir meilę žodžiais, gestais, darbais. Vaikas turi girdėti tris žodžius, kuriuos priminė popiežius Pranciškus: „Prašau, ačiū, atsiprašau.“
Aiškiai nustatykite leistino elgesio ribas. Paaiškinkite, kaip galima elgtis supykus ar kaip kalbėti apie savo jausmus. Kai vaikas matys, jog tėvai atsiprašo vienas kito ar vaiko, neteisingai pasielgę, vaikas irgi išmoks atsiprašyti. Auklėdami vaiką tėvai patys auklėjasi.
Išmokykite vaiką pasakyti „ne“. Kiekvienas asmuo turi žinoti, kad jis gali nejausdamas kaltės pasakyti „ne“ tada, kai jam atrodo reikalinga. Tai kiekvieno asmens teisė. Šios teisės mokome vaiką, pavyzdžiui: „Jei tau kas nors siūlo saldainį ir kviečia su juo eiti, tau reikia pasakyti „ne“ ir papasakoti tėvams“, arba „Jei nenori su kuo nors bendrauti, gali pasakyti: „Atsiprašau, dabar nenoriu su tavimi bendrauti.“ Gali pasakyti „ne“ ir pasitraukti“ ir pan.
Dažniau įvertinkite gerą vaiko elgesį, motyvą ir pastangas jį pagirdami, nei nuolat kritikuodami ir kreipdami dėmesį į jo klaidas. Šitaip stiprinsite savigarbą, ir vaikas bus atsparesnis neigiamai įtakai.
