„Savanoriauti žmonės dažniausiai pradeda norėdami atrasti ir pažinti save, įveikti savo tam tikrus vidinius iššūkius, – kalba Maltos ordino pagalbos tarnybos Organizacinės plėtros direktorius Edvinas Regelskis. – Tačiau tik žymiai vėliau jie supranta, kiek daug jie gavo savanoriaudami ir kaip stipriai savanorystė pakeitė juos pačius ir jų gyvenimą. Pats tai pajutau, kartu su neįgaliais ir sunkiai sergančiais žmonėmis keliaudamas į maltiečių kasmetinę piligriminę kelionę į Lurdą.“
Pasak Edvino, dešimt dienų specialiu autobusu trunkančios maltiečių piligriminės kelionės į Lurdą metu kasdien po daugelį valandų jam teko būti su neįgaliaisiais, jiems padėti, bendrauti, pažinti įvairiose gyvenimiškose situacijose.
„Patirtys su neįgaliaisiais man buvo nepaprastai svarbios, – prisipažįsta Edvinas. – Iš labai arti pamačiau, su kokiais sunkumais šiems žmonėms tenka susidurti, bandant atlikti paprasčiausius dalykus, kuriuos mes darome netgi apie tai nesusimąstydami. Pamačiau, kaip jie nuostabiai nuolankiai priima likimo skirtus išbandymus, kokius didžiulius gyvenimo iššūkius kasdien turi įveikti. Supratau, kad tikrai noriu padėti jiems gyventi visavertį gyvenimą...“
Pasak Edvino, Lurdo kelionių patirtys su neįgaliaisiais labai jam padėjo kuriant maltietišką neįgaliųjų pavėžėjimo paslaugą „Važiuojam“, kuri jau ketvirtus metus veikia Vilniuje. Ji skirta pervežti ar pavėžėti fizines, regos, klausos ir kitas negalios formas turinčius asmenis.
„Siekiame, kad neįgalieji turėtų prieinamas transporto paslaugas, kurios leistų jiems nejausti atskirties, suteiktų galimybę nukeliauti ne tik į gydymo įstaigas (nors tokia galimybė jiems ypač reikalinga ir ja naudojasi net apie 95 % maltiečių paslauga besinaudojančių neįgaliųjų), tačiau ir išvažiuoti į miestą ar tiesiog pas draugus, – kalba Edvinas. – Jiems, taip kaip ir mums, yra svarbu visavertiškai gyventi, dalyvauti visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, susitikti su bendraminčiais.“
Pasak Edvino, paslauga „Važiuojam“ leidžia specialiai pritaikytais automobiliais vežti ne tik neįgaliuosius vežimėliuose, tačiau taip pat ir gulinčius ligonius.
„Ne kartą su skausmu teko matyti, kaip neįgalusis daug metų gyvena įkalintas aukštutiniame daugiaaukščio namo aukšte ir netgi paprasčiausias išėjimas į lauką jam yra didžiulė problema... Savo paslauga mes padedame tokiems žmonėms išeiti iš keturių sienų, o tai jiems yra neįkainojama dovana.“
Pasak Edvino, maltietiška neįgaliųjų paslauga teikiama visame Vilniaus mieste ir rajone, neįgalieji gali keliauti taip pat ir į kitus miestus ar šalis. Vienu tokiu specialiu automobiliu gali važiuoti nuo trijų iki šešių neįgaliųjų su vežimėliais (taip pat ir su elektriniais).
Visi šią paslaugą teikiantys maltiečiai turi ne tik būtinų pirmosios pagalbos įgūdžių, tačiau ir visą reikalingą įrangą neįgaliesiems bei gulintiems ligoniams užnešti.
Tačiau, pasak Edvino, turime suprasti, kad neįgaliesiems reikia ne gailesčio, o pagalbos.
„Neįgalieji labai nemėgsta perdėtos jiems rodomos užuojautos ar pasigailėjimo, – sako Edvinas, – Jie visa širdimi nori jaustis pilnaverčiais žmonėmis, o ne nieko negalinčiais ir nesugebančiais išlaikytiniais. Jie tikrai patys labai daug ką gali! Jiems reikia tik draugiškai padėti padaryti tai, ko jie fiziškai tiesiog negali atlikti, tačiau jokiu būdu neparodyti, kad jie yra kitokie ar kaip nors mažiau vertingi...Kai tik nebežiūri į juos kaip į neįgaliuosius, iškart matai, kaip ir jų požiūris į tave pasikeičia. Nuostabu stebėti, kaip neįgalūs žmonės tau su vaikišku pasitikėjimu atsiveria, tampa nuoširdūs, netgi juokauja apie savo negalią...“
Neįgaliesiems taip pat labai svarbus jų pastangų pripažinimas, todėl ne tik nereikia jiems stengtis kiekviena proga padėti, tačiau nemažiau svarbu ir skatinti juos kiek galima daugiau viską atlikti patiems.
„Prisipažįstu, man tikrai nedrąsu būdavo, kai, keliaujant į Lurdą, po sustojimų poilsio aikštelėse, neįgaliuosius su vežimėliais vėl keliant į autobusą ir instinktyviai norint juos kažkaip prilaikyti ar padėti, patyręs neįgaliųjų instruktorius Vitalijus jiems linksmai šaukdavo: „Nagi, bandykite dabar lipti į autobusą patys, parodykite visiems, ką mokate! Juk man visą dieną gyrėtės, kad labai daug namuose treniravotės ir labai daug ką mokate!“
Ir iš tiesų, su nuostaba matai, kaip neįgalieji (kuriems leidžia jų negalia), įtempę visas jėgas kabinasi į vežimėlį ar keltuvą, lipa, stengiasi parodyti, ką jie moka ir sugeba. Ir pamatytumėte, koks išdidumas po to sužiba jų akyse! Pamatai juose visai kitus žmones, laimėtojus, kuriems nėra jokių kliūčių!“
Pasak Edvino, kompleksinė maltiečių pagalba neįgaliesiems nesibaigia pavėžėjimo paslaugomis ir kasmetine piligrimine kelione į Lurdą. Kiekvieną vasarą maltiečiai vykdo ir savo svarbiausią projektą neįgaliesiems – Giruliuose rengiamą dešimties dienų reabilitacijos stovyklą „Judėk laisvai“.
Šioje unikalioje stovykloje su neseniai tapusiais neįgaliais jaunuoliais dirba instruktoriai, kurie ne tik yra patys neįgalūs, tačiau ir treniruoja tokią pat fizinę negalią turinčius jaunus žmones, perteikdami jiems svarbius unikalius gebėjimus ir įgūdžius. Nereikia net sakyti, kokia vertinga jaunuoliams yra tokia pagalba.
„Su neįgaliais jaunuoliais turime labai glaudų ryšį, – pasakoja Edvinas. – Jie neretai ne tik keliauja kartu į Lurdą ir būna reabilitacijos stovykloje Giruliuose, tačiau vėliau ir patys tampa šios stovyklos instruktoriais ir padeda kitiems...“
Kita svarbi Edvino atsakomybės sritis – maltiečių vaikų dienos centrai, kurių dabar Lietuvoje yra 16. Juos lanko vaikai iš socialiai pažeidžiamų šeimų.
„Mūsų dienos centrai ypač svarbūs mažesniuose miesteliuose, kur vaikams yra sunku rasti užimtumą. Ten jie turi saugią aplinką, gerą maistą, turiningą laisvalaikį ir puikias auklėtojas, kurios yra jiems kaip tikros mamos ir rūpinasi jais, kaip savo pačių vaikais. Daugeliui šių mažylių tai yra vienintelė vieta, kur jais yra tikrai rūpinamasi.“
Pasak Edvino, jo savanorystė, o vėliau ir darbas maltiečių organizacijoje jam suteikė daug svarbių patirčių, padėjo išugdyti sugebėjimus, kurių jis anksčiau neturėjo. Edvinas įsitraukė į jaunųjų maltiečių gretas dar būdamas moksleivis Kartenos mokykloje, toliau aktyviai savanoriavo Kaune ir Vilniuje, o šiuo metu yra vienas iš maltiečių organizacijos Lietuvoje vadovų.
„Savanorystė mane paskatino išmokti bendrauti, nes tik bendraudamas, sukurdamas ir palaikydamas savo draugų tinklą, gali veiksmingai padėti kitiems, – kalba Edvinas. – Nemažai jaunuolių ateina į savanorystę ne tik vedini didelio noro padėti, tačiau kartu ir siekdami įgyvendinti tam tikrus savo gyvenimo iššūkius. Ir savanorystė pas maltiečius tikrai pasiteisina! Bendraudamas gali pažinti kitus ir patirti naujų nuostabių dalykų.“
