Šią savaitę Vilniuje lankosi universitetuose veikianti katalikų studentų draugija iš JAV FOCUS MISSIONARIES. Su Vienoje misionieriaujančiu DAVIDU HICKSONU kalbamės apie Focus misiją ir jaunimo evangelizaciją. „Šiuolaikinių evangelizacijos programų jaunimui problema ta, kad jose nėra tylos, – teigia Davidas. –Focus susitikimuose mums patinka nejauki tyla“. Ši misija veikia 160 universitetų, 5 iš jų yra Europoje, tad klausiame, kokia yra Focus sėkmės paslaptis, kaip jie randa kelią jaunimo link.
Daugiau apie Focus veiklą ir organizacijos įsikūrimą skaitykite pirmoje interviu dalyje.
Focus misionierių veiklos universitete pagrindas yra kassavaitinės Šventojo Rašto skaitymo grupelės. Kaip tai atrodo ir koks jūsų, kaip misionieriaus, vaidmuo?
Prieš kiekvieną Šventojo Rašto skaitymo grupelę misionierius pirmiausią pats meldžiasi su skaitysima ištrauka bei už kiekvieną grupelės narį. Nesu tas, kuris kitus moko, tik dalijuosi, kaip per Šventojo Rašto ištrauką Dievas prabilo į mano širdį, ir kviečiu juos daryti tą patį. Klausiu, kokie žodžiai skaitant įstrigo, kas palietė jų širdį, kaip Dievas jiems prakalbo. Mes padedame jaunuoliams įgyti besiklausančią širdį. Kaip sakoma psalmėje – Viešpatie, atverk mano širdies akis, kad matyčiau, ir širdies ausis, kad girdėčiau tavo žodį, ir kad nebijočiau tuo žodžiu dalintis su kitais. Kai veikia Šventoji Dvasia, ji nepaliečia tik vieno žmogaus, ji pasiekia bent kelis, nes Dievas yra santykis. Mes padedame suprasti, kad kiekvienas esame dovana pasauliui, kad Dievas pasirinko veikti per kiekvieną iš mūsų – taip Jonas Paulius II vadino dovanojimo dėsnius.
Tuomet su kiekvienu Biblijos grupelės nariu bent kartą per mėnesį susitinku asmeniškai. Šiuose susitikimuose kartais žmonės sako: kai grupėje skaitėme Šventojo Rašto ištrauką, mano širdis buvo taip stipriai paliesta. Tuomet paraginu kitą kartą taip nutikus pasidalinti su visais. Jie pasidalina, ir tuomet keli kiti grupelės žmonės patvirtina, kad jie pajuto tą patį, būna net ašarų. Taip jaunuoliai suvokia, kad Dievas per juos veikia: nors jie yra maži ir silpni, neturi teologijos daktaro laipsnio, yra tik fizikos studentai, bet Dievas per juos kalba, juos myli ir per juos nori prabilti kitiems.
Kai žmogus atsiveria, kai pasidalina, kad Dievas iš tikrųjų veikia jo gyvenime, misionierius jį pakviečia į artimesnį santykį – mokinystę. Susitinkant kartą per savaitę kalbamasi apie tikėjimą ir maldą, ir studentas kviečiamas būti atviru ateityje galbūt daryti tai, ką darome mes – su draugais, šeima, kitais bendraamžiais. Ir daugelis sutinka, nes nori padėti savo draugams. Mes jiems padedame tapti laisviems, būti savimi, atrasti savo giliausią pašaukimą – būti dovana.
Kuo Focus misionierių veikla skiriasi nuo kunigo dvasinio palydėjimo?
Misionierius su studentu kartu keliauja santykyje su Kristumi, bet yra sričių, kuriose veikia tik kunigas – gydo žaizdas, ypač patirtas Bažnyčioje, tiria pašaukimą. Mes padedame prieiti prie minties, kad kunigystė ar pašvęstasis gyvenimas gali būti vienas iš pasirinkimų, bet kunigas juos įtraukia į gilesnį svarstymų lygmenį.
Jaunimas dažnai mato priešpriešą tarp pasaulietinio ir pašvęstojo gyvenimo, jiems atrodo, kad kunigai yra rūstūs ir tik viską draudžiantys. Mes padedame suprasti, kad kunigas yra žmogus, turintis jautrią širdį ir kad tu gali būti vienas iš jų. Esame tiltas – kviečiame jaunimą su kunigais žygiuoti, stovyklauti, suteikiame progą su kunigu užmegzti santykį, ir tuomet jie leidžiasi į gilesnį pokalbį. Misionierius yra kaip aviganis šuo, kuris padeda ganytojui. Mes juos palydime prie mistinio Kristaus Kūno, kunigo, Šventojo Rašto, sakramentų, ypač Eucharistijos.
Klausant jūsų, kyla minčių apie jaunimo evangelizaciją. Atrodo, kad Bažnyčioje bandome išrasti dviratį – verčiamės per galvą ieškodami, kaip kalbėti jaunimui, o jūs, Focus misionieriai, tiesiog skaitote Šventąjį Raštą, meldžiatės, paprasčiausiai mezgate santykį su Dievu. Kas nutiko, kodėl vis nerandame tinkamo metodo, kokia yra naujai išradinėjamų jaunimo evangelizacijos programų problema?
Žmogus visada nori išspręsti problemas. Bet, kaip sakoma Šventajame Rašte, prieš rūpindamasis krislu brolio akyje, pirma išsitrauk rąstą iš savosios. Mes visada pastebime, ką blogai daro kiti, bet tiek daug Bažnyčios tėvų mums primena: jei nori pakeisti pasaulį, leisk laiką su Kristumi, leisk Jam vesti tavo širdį ir eik ten, kur Jis kreipia. Tai taip paprasta. Bet iš savo patirties galiu pasakyti, kad pats nuolat jaučiu pagundą tobulinti programas. Kai atvykome į Austriją, vis galvojau, kaip pasiekti vis daugiau žmonių. Reikėjo sau nuolat priminti, kad negalime savo misijos remti rezultatų vaikymusi. Kai dirbi su sielomis, nesutelk dėmesio į vaisius. Tu gali daryti tik tai, ko buvai Dievo paprašytas, kiek leidžia tavo galimybės. Tu tik sėklą pasėji, laistai ir išrauni piktžoles. Rezultatas ne tavo valioje.
O piktžolės šiandien yra tos pačios visame pasaulyje – mūsų gyvenime nebėra tylos. O Dievas kalba per širdies tylą. Mes neturime tylos net ir Mišiose – vienintelė tyli akimirka yra per konsekraciją, bet ir tai tik kelios akimirkos. O Mišios dažnai greitos, homilija greita, pridedame muzikos, kunigas visą laiką kalba. O kada mes klausome?
Focus susitikimuose mums patinka nejauki tyla. Tad tai ir yra mūsų misijos skirtumas nuo kitų evangelizacijos programų jaunimui. Kelis kartus paskaitome Biblijos ištrauką, pasėdime tyloje, paklausiame, kokia mintis ar žodis įstrigo, ir vėl skaitome. Klausiame, ką šis žodis galėtų reikšti. Tyla. Vėl skaitome ir klausiame, ką ši mintis byloja mano gyvenime. Taip vyksta pokalbis, bet ne su mumis, o su Dievu. Leidžiu Dievo žodžiui ateiti į mano gyvenimą: aš klausau, nes noriu išgirsti, ką Dievas man byloja. Ir tik pabaigoje pasidalinu su kitais. Susitikimas trunka apie pusantros valandos, ir per tą laiką mes tyloje praleidžiame nuo 10 iki 20 minučių. Ir tuo metu Dievas kalba, Jis visada kalba.
Tad atsakymas į jūsų klausimą – šiuolaikinių evangelizacijos programų jaunimui problema yra ta, kad jose nėra tylos, jose nuolat kas nors veikiama. Kaip sakoma Katekizme, Šventoji Dvasia yra meilė tarp Tėvo ir Sūnaus. Mes padedame jaunimui šią meilę priimti, suteikdami progą pabūti tyloje ir vėliau šią tylos dovaną nešti kitiems. Tai ir yra tai, ką šventasis popiežius Jonas Paulius II vadina naująja evangelizacija – turi suprasti, kad esi mylimas ir reikalingas, bet savo pašaukimą atrasi tik būdamas tyloje.
Šia savaitę Vilniuje lankosi Focus misijos grupelė iš Austrijos. Koks šios kelionės tikslas?
Jonas Paulius II labai mėgo Vatikano II Susirinkimo žodžius – žmogus pažįsta save tik per nuoširdų savęs dovanojimą. Būtent dėl to ir išsiunčiame jaunuolius į misijas. Jie neturi mobiliųjų telefonų, šįkart savaitei, bet per kitas keliones ir misionierių mokymus – net penkioms. Jie nebeturi apsauginio šarvo – kai pasidaro nejauku, negali įlįsti į telefoną. Ir tuomet reikia megzti santykį su kitu. Tik nuoširdžiai save dovanodami iš tikrųjų pažįstame, kas esame. Save pažinti yra baisu, atrandi dalykų, kuriuos sunku priimti. Bet kartu mes esame Dievo paveikslas ir tik duodami kitiems suprantame, kiek esame gavę iš Dievo. Iš pradžių mums baisu save dovanoti, bet, kaip mes mėgstame sakyti Focus misionierių mokymuose – gyvenimas prasideda tik peržengus savo komforto zoną.
Ar galite daugiau papasakoti apie savo organizacijos veikimo principą?
Focus misijos tikslas nėra pirmiausia orientuotas į studentus, kurie ateina į Šventojo Rašto skaitymo grupelę. Mūsų tikslas yra pačių misionierių transformacija. Kai studentai juos pamato, jie pajunta tokio paties gyvenimo troškimą. Ir tai yra Kristaus darbas, tuomet vyksta transformacija studentų gyvenime. Siekiame, kad jie patys kada nors vestų Biblijos studijų grupelę ir kitus palydėtų tikėjimo kelyje. Mes tai vadiname dvasiniu gausėjimu. Popiežius gali kalbėti žmonių miniai ir paliesti jų širdis, jis – popiežius, jam suteikta daugiau malonės. Bet, susitinkant akis į akį, asmeniškai palydint tikėjimo kelyje, užsimezga tinklas: mokiniai turi savo mokinius, o šie – savuosius. Kaip sako Motina Teresė – tai sielas pagaunantis džiaugsmo tinklas.
