Didžioji dalis viešojo sektoriaus institucijų sudaro galimybes pranešti apie negeroves įstaigų viduje, tačiau dalis jų vis dar neužtikrina, kad prie šios informacijos neprieitų asmenys, apie kuriuos pranešama, rodo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus (TILS) atliktas tyrimas.
Pasak organizacijos, nuo Pranešėjų apsaugos įstatymo įsigaliojimo 2019 metais, daugiau nei 170 asmenų buvo pripažinti pranešėjais.
„Vis dėlto, vertinimų duomenimis, ketvirtadalis viešojo sektoriaus institucijų, kurios turėjo įsidiegusios
vidinius pranešimų kanalus – neužtikrino, jog prie pranešimų neprieitų tie, apie kuriuos pranešama“, – teigiama ketvirtadienį išplatintame TILS tyrime.
Anot organizacijos, tai parodė 2020 bei 2021 metais Generalinės prokuratūros ir TILS atlikti vidinių pranešimų kanalų vertinimai.
Tyrime dalyvavę ekspertai pastebi, kad vykdant vidinius tyrimus, remiantis vidiniu pranešimų kanalu gautais pranešimais, asmens konfidencialumas gali būti neužtikrinamas dėl mažo darbuotojų skaičiaus įstaigose, darbuotojų, administruojančių kanalus, kompetencijų trūkumo.
Ekspertų teigimu, specialistams taip pat trūksta žinių, kaip tinkamai reaguoti vidiniu pranešimų kanalu gavus informaciją.
TILS teigimu, nors vis daugiau institucijų turi įsidiegusios vidinius pranešimų kanalus, organizacinė kultūra neskatina darbuotojų pranešti apie galimas negeroves.
Pačių tyrimo dalyvių teigimu, pranešėjų apsauga nuo neigiamo poveikio yra vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo šiuo metu susiduriama įgyvendinant įstatymą, o siekiant jį spręsti, būtinas reguliarus dialogas tarp įstatymą įgyvendinančių institucijų, dalinimasis informacija bei patirtimi.
Pasak TILS, taip pat reikalingi tinkami žmogiškieji ir finansiniai resursai už įstatymo įgyvendinimą atsakingoms institucijoms.
TILKS laikinoji vadovė Ingrida Kalinauskienė LRT radijui teigė, kad visuomenės palaikymas pranešėjams didėja, tačiau tinkamam pranešėjų apsaugos įgyvendinimui dar reikia „kultūrinio pokyčio“, įstaigų vadovų dėmesio įstatymo įgyvendinimui diegiant atvirumo kultūrą, grįžtamąjį ryšį.
„Dabar dažnai girdime, kad organizacinė kultūra yra vienas iš stabdžių, stabdančių žmogų pranešti apie pastebėtas negeroves. Dažnai dar gajus įsitikinimas, kad pranešę asmenys yra skundikai, trūksta vadovų palaikymo, įsitraukimo kuriant atvirumą organizacijos viduje“, – sakė I. Kalinauskaitė.
„Norėtųsi, kad vadovai suprastų, kad šis įstatymas visų pirma yra skirtas jiems, kad jie pirmieji sužinotų apie galimas negeroves ar pažeidimus savo darbovietėje ir laiku imtųsi veiksmų, kad užbėgtų tam už akių“, – teigė ji.
Rengiant studiją TILS šių metų vasario-balandžio mėnesiais taip pat atliko 16 pusiau struktūruotų giluminių kokybinių interviu su atstovais iš įstatymą įgyvendinančių institucijų, tokių kaip Generalinė prokuratūra, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, teismai, advokatūra, valstybės valdomos bei privačios įmonės.
Pranešėjų apsaugos įstatymas įsigaliojo 2019 metų sausio 1 dieną.
Šis įstatymas įtvirtina asmenų, pateikusių informaciją apie pažeidimą įstaigoje, kurioje dirba ar dirbo pranešėjas, apsaugos mechanizmą. Pranešti galima apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui ar jį pažeidžiančius: dėl pavojaus visuomenės saugumui, asmens gyvybei ar sveikatai, neteisėto finansavimo, neskaidraus lėšų naudojimo, neteisėtai įgyto turto ir kitų pažeidimų
BNS nuotrauka
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
