Premjerė Ingrida Šimonytė sako, kad Ukrainos grūdų tranzitas per Lietuvos ir kitų Baltijos šalių uostus galėtų tapti ilgalaikiu ir mažintų geopolitines rizikas Ukrainai, bet tam, kad taip įvyktų, reikia papildomų investicijų į infrastruktūrą.
Vilnius vėl sustiprino pastangas atverti galimybes ukrainietiškos produkcijos eksportui per Lietuvos, Latvijos ir Estijos uostus po to, kai Rusija liepą nusprendė pasitraukti iš susitarimo, leidusio Kyjivui eksportuoti grūdus per Juodąją jūrą.
Trys Lietuvos ministrai liepos pabaigoje paragino Europos Komisiją (EK) sudaryti galimybes gausesniam grūdų tranzitui per Baltijos šalis. Tokiems pervežimams dabar trukdo tai, jog Ukrainos žemės ūkio produkcija stringa jos pasienyje su Lenkija dėl Varšuvos baimių, kad jos patekimas į rinką mažins vietinių ūkininkų tiekiamų prekių kainą.
Pasak premjerės, šios baimės nėra pagrįstos, nes grūdams keliaujant tranzitu jie nepatektų į Europos Sąjungos (ES) rinką ir nedarytų įtakos kainoms.
„Šitas gabenimas vidaus rinkai neturėtų jokios įtakos, nes tai tranzitas į uostą ir jis niekaip nepaveiktų prekybos ES viduje, nepadidintų pasiūlos, neveiktų kainų“, – interviu BNS sakė ministrė pirmininkė.
„Galima spėti, kad diskusija viduje yra tiek karšta turint minty rinkiminį kalendorių Lenkijoje, kad galbūt kažkokius greitesnius judesius daryti Vyriausybė dvejoja dėl politinių priežasčių, nes praktinių problemų, kodėl mes negalime to padaryti, nelabai matosi“, – pridūrė ji.
I. Šimonytės teigimu, net Lenkijai sutikus perkelti ukrainietiškų grūdų krovinių patikrą į Baltijos šalių uostus, jų nepakaktų norint atliepti viso tranzito poreikio.
„Žiūrint į ilgąjį laikotarpį, galvojant apie tai, kad, turbūt, Ukrainai šitos paramos reikės ilgam laikui su rimtomis investicijomis, jas galėtų bent iš dalies prisiimti ir Europos Tarybos vystymo bankas (CEB). Su šiomis investicijomis, su „Rail Baltica“ procesų paspartinimu, Lietuvos galimybės (būti tranzitine šalimi Ukrainos grūdams – BNS) būtų gerokai didesnės“, – kalbėjo premjerė.
„Taigi, čia klausimas, ką mes norime išspręsti. Ar mes norime išspręsti tik dabar tą momentinį klausimą, kur vis tiek yra fiziniai apribojimai, kiek mes galime padėti, ar mes vis dėlto norime sukurti tvarų tranzito koridorių, kur tada reikia rimtesnių investicijų negu procedūrinės?“ – sakė ministrė pirmininkė.
„Antras variantas sudarytų labai rimtas galimybes nuimti didelę dalį rizikos Ukrainai, kad Rusija gali vienaip ar kitaip trukdyti jai pamaitinti pasaulį, kuris priklauso nuo Ukrainos grūdų“, – tvirtino I. Šimonytė.
Kitos interviu temos:
* A. Anušauskas „padarė dalyką, kurio nereikėjo daryti“, bet premjerė juo pasitiki;
* Galimybė visiškai uždaryti sieną su Baltarusija;
* Sutarimas dėl ankstesnės sinchronizacijos datos iš dalies yra kompromisas;
* Dėl paminklo J. Marcinkevičiui turėtų spręsti ateities kartos;
* Sprendimas dėl prezidento rinkimų bus „čia ir dabar“.
– Kai pasakėte, kad pasitikite krašto apsaugo ministru, rėmėtės krašto apsaugos sistemos ir paties ministro argumentais, kad paviešinta informacija nėra konkrečiai priskirtina įslaptintai informacijai pagal teisės aktuose nustatytus kriterijus. Kodėl šioje vietoje pasitikėjote krašto apsaugos sistemos, ministro vertinimu, o ne laukėte, ką pasakys prokuratūra?
– Prokuratūra, jeigu pradės tyrimą, tai vėlgi tyrimai gali nuvesti labai įvairiais keliais ir tyrimo išvados gali būti labai įvairios, bet aš juk perskaičiau, ką ministras komunikavo savo feisbuke, aš žinau, apie ką buvo kalbama. (Interviu BNS ministrė pirmininkė davė prieš Generalinei prokuratūrai paskelbiant apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, bet Vyriausybės spaudos tarnyba BNS patvirtino, jog premjerės nuomonė šiuo klausimu nepasikeitė)
– Juk jūs buvote Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdyje?
– Žinoma, kad aš buvau VGT. Mano vertinimu, ką ir pasakiau, ministras padarė dalyką, kurio nereikėjo daryti. Ministras turi įprotį daug dalykų komunikuoti savo feisbuke, kartais galbūt dėl tų įpročių tokios problemos ir kyla, bet to pakomunikavimo buvo dar kažkas, kažkokiomis sumomis galbūt pasidalino (prezidento patarėjas Kęstutis Budrys viešai skelbė, kad tankai Lietuvos kariuomenei gali kainuoti apie 2 mlrd. eurų – BNS).
Tokiais atvejais visiems yra geriausia viešai kalbėti tik tiek, kiek yra būtina tam, kad visuomenei nesusidarytų vaizdas, kad vyksta kažkokie dalykai, kurie vyksta po kilimu. Tai, kad Krašto apsaugos ministerija išsiuntė ketinimų laišką Vokietijos vyriausybei, juk čia nėra jokia paslaptis, ir tai buvo padaryta kažkuo remiantis. Kažkiek tos informacijos visuomenei suteikti vis tiek reikia, o jau toliau kažkokios gilios detalės, jau kad čia reikėtų aiškintis, ar tanko pavadinimas yra valstybės paslaptis ar riboto naudojimo informacija arba kariuomenės, kurios naudoja, ar variklis, kuris yra naudojimas viename ar kitame modelyje, tai, matyt, kad nereikėjo tokios situacijos sukurti.
Prokuratūros čia apsisprendimas, ji yra nepriklausoma institucija, jei matys pagrindą pradėti tyrimą, pradės, bet tas tyrimas gali nuvesti labai įvairiais keliais. Sakyčiau, kad buvo galima išvengti tos situacijos, kaip ir labai dažnų nesusipratimų, nors opozicijos darbas yra toks, kad ji kabinasi už visko už ko gali užsikabinti, tai natūralu. Bet tikrai nematau ministro veikoje jokios žalos, kuri ar potencialiai, ar realiai buvo padaryta Lietuvos kariuomenės planuojamiems įsigijimams, kariuomenės stiprinimui, divizijos kūrimui ir panašiai.
– Ar gebėsite paaiškinti užsienio partneriams, kaip Lietuvoje dirba krašto apsaugos ministras, dėl kurio veiksmų, atskleidžiant galimai įslaptintą informaciją, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas?
– Matot, klausimas, dėl ko bus pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl paties fakto ir tai nereiškia, kad kažkoks žmogus yra kažkuo kaltinamas, tai tą dar reikia įrodyti.
– Politinės atsakomybės standartais remiantis dažnai nelaukiama teismų sprendimų, įtarimų pareiškimo...
– Teisybė, tačiau aš šiuo atveju matau ne tą atvejį, kai mes galėtumėm sakyti, kad čia reikėtų. Aš tikrai tą situaciją aptariau su ministru penktadienį, jis visus mano priekaištus išgirdo. Kaip suprantu, reaguodamas viešai, iš dalies kliovėsi ir patarimu, kad yra reikalinga atsakyti į klausimus viešai tam, kad klausimai nekabotų, bet kartais iš to galbūt, kaip ten sako, gerais norais kelias į pragarą gali būti grįstas. Tai čia, matyt, yra iš tų atvejų, kai galima buvo tą aiškumą suteikti, bet kitaip.
– Kas turėtų įvykti arba pasikeisti, kad jūsų nuomonė dėl pasitikėjimo ministru pasikeistų?
– Man atrodo, kad čia visada yra darbo vertinimo bendrai klausimas. Tikrai ministras turi nemažai iššūkių dabar ir turi daug užduočių. Svarbiausios jo užduotys susijusios ne tik su mūsų kariuomenės pajėgumų stiprinimu, bet ir pasirengimu priimti partnerius, kurie yra paskelbę tikrai labai ambicingus įsipareigojimus Lietuvai. Čia yra dalykai, kurie yra patys svarbiausi, ir skaidrus tų sprendimų įgyvendinimas yra esmė. Aš kol kas nematau pagrindo ministrui reikšti priekaištus dėl to, kaip yra dirbama.
– Suprantu, kad galimai įslaptintos informacijos atskleidimo istorijoje nematote veiksnių, kuris leistų sakyti, kad nebepasitikte?
– Mes tada spekuliuotumėme.
– Noriu suprasti, kur jūsų ribos, ir išvengti regimybės, kad tiesiog dangstote ministrą.
– Aš tos regimybės niekaip neišvengsiu, nes jeigu yra kažkas, kas sako, kad tu privalai atleisti ministrą, o aš nedarau tokio sprendimo, tai vis tiek aš būsiu kaltinama, kad aš dangstau ministrą kaip jau buvau tuo kaltinama per trejus metus ne vieną kartą. Aš negaliu pasakyti jokio a priori vertinimo, bet yra toks posakis, kad yra dalykas, kurio turi negali apibrėžti, bet tu žinai, kad tai yra tai tada, kada tu tai pamatai. Toks apibrėžimas.
Jeigu bus tokia situacija, tai aš ministrą įvertinsiu atitinkamai galbūt ir tuo būdu, kad paprašysiu jo pasitraukti, bet kol kas aš tikrai tam pagrindo nematau.
– Rusijai pasitraukus iš Ukrainos grūdų eksporto susitarimo, Lietuva vėl sustiprino pastangas siūlydama Baltijos šalių uostus Ukrainos išvežimui. Suprantu, kad dirbate su Lenkija ir Europos Sąjunga, kad būtų leista muitinės, fitosanitarines ir kitas procedūras perkelti iš Lenkijos ir Ukrainos pasienio į Baltijos šalių uostus. Kiek realu, kad tai pavyks?
– Neslėpsiu, kad diskusija yra sunki dėl įvairių priežasčių. Norėtųsi, kad tas bendradarbiavimas, sutarimas su Lenkijos institucijomis būtų greitesnis nei yra, bet yra įvairių aplinkybių dėl to, kad nemažai įtampos kyla pasienio valstybių viduje, visų pirma, su vietos ūkininkais. Vyriausybės demonstruoja tokią super griežtą poziciją, nepaisant to, kad šitas gabenimas vidaus rinkai neturėtų jokios įtakos, nes tai tranzitas į uostą ir jis niekaip nepaveiktų prekybos Europos Sąjungos viduje, nepadidintų pasiūlos, neveiktų kainų. Galima spėti, kad diskusija viduje yra tiek karšta turint minty rinkiminį kalendorių Lenkijoje, kad galbūt kažkokius greitesnius judesius daryti Vyriausybė dvejoja dėl politinių priežasčių, nes praktinių problemų, kodėl mes negalime to padaryti, nelabai matosi. Taip, yra iššūkių, kadangi pasaulinės grūdų kainos dabar yra gerokai mažesnės, nei buvo, ir kaštų klausimas yra irgi aktualus. Kuo žemesnė yra rinkos kaina, tuo skausmingesnis pasidaro gabenimo kaštų klausimas. Plius, atrodo, kad Europos Sąjungos derlius šiais metais turėtų būti nemažas, reiškia, infrastruktūros reikės ir savo reikmėms tam pačiam eksportui.
Mes matome daug gerų priežasčių, kodėl tą reikėtų daryti, bet kadangi šiek tiek sunku sutarti dėl to dvišaliu pagrindu, turbūt, veikiausiai dėl vidaus politikos priežasčių, tai tas mūsų pasiūlymas yra pateiktas Europos Komisijai, kuri iš esmės yra atsakinga už tų solidarumo koridorių kūrimą ir palaikymą. Tikimės, kad kažkaip su Europos Komisijos koordinavimu mes tuos sprendimus vis dėlto atrasime.
– Pati asmeniškai esate kažką nuveikusi šiuo klausimu?
– Taip, esu kalbėjusi su kolegomis ir buvo suplanuotas mūsų pokalbis taip pat ir tokiame platesniame formate, bet jį kol kas teko atidėti.
– Prezidentas praėjusią savaitę susitiko su Lenkijos premjeru Mateuszu Morawieckiu (Mateušu Morawieckiu) ir pasakė, kad jis pozityviai pasižiūrėjo į patikros perkėlimą iš pasienio į uostus. Ar po to kažkas Lenkijos požiūryje pasikeitė?
– Šitas reakcijas girdėjome, bet dar kol kas ant žemės kažkokių pasikeitimų nesame įžvelgę, darbas vyksta toliau.
– Ar be muitinės ir kitų procedūrų perkėlimo tas eksportas per Baltijos šalių uostus iš principo galėtų vykti?
– Matote, čia yra skirtingi dalykai žiūrint, į ką mes taikome. Trumpuoju laikotarpiu vis tiek yra kiekiniai apribojimai, kiek mes galime per Baltijos uostus išvežti. Per Klaipėdą mes tą išvežimą galime padidinti, turbūt, iki vieno milijono tonų šiuo metu, jeigu bus išspręsti tie procedūriniai ir kažkiek galbūt kaštų klausimai. Bet tiek, kiek Ukrainai reikia pajėgumų, tikrai šiuo metu negalėtume išvežti net ir galvojant apie visas Baltijos valstybes. O ten uostai yra dar toliau, tai tie pervežimo kaštai pasidaro dar aktualesni.
Žiūrint į ilgąjį laikotarpį, galvojant apie tai, kad, turbūt, Ukrainai šitos paramos reikės ilgam laikui su rimtomis investicijomis, jas galėtų bent iš dalies prisiimti ir Europos Tarybos vystymo bankas (CEB). Su šiomis investicijomis, su „Rail Baltica“ procesų paspartinimu, Lietuvos galimybės (būti tranzitine šalimi Ukrainos grūdams – BNS) būtų gerokai didesnės.
Taigi, čia klausimas, ką mes norime išspręsti. Ar mes norime išspręsti tik dabar tą momentinį klausimą, kur vis tiek yra fiziniai apribojimai, kiek mes galime padėti, ar mes vis dėlto norime sukurti tvarų tranzito koridorių, kur tada reikia rimtesnių investicijų negu procedūrinės? Antras variantas sudarytų labai rimtas galimybes nuimti didelę dalį rizikos Ukrainai, kad Rusija gali vienaip ar kitaip trukdyti jai pamaitinti pasaulį, kuris priklauso nuo Ukrainos grūdų.
– Ar Lietuvos vyriausybė būtų pasirengusi investuoti nacionalinio biudžeto lėšas paremti verslą arba infrastruktūros projektus, kurie leistų kurtis tokiam dideliam koridoriui?
– Mes ir investuojame lėšas. Mes juk ir „Rail Baltica“ projekte esame toliausiai pažengę iš visų projekto vykdytojų. Mes savo darbą darome. Tą dalį, kuri būtų reikalinga valdymo sistemoms pakeisti, vėžės skirtumams išspręsti, laikytume jau europine atsakomybe, nes didžioji dalis to eksporto naudos būtų Ukrainai ir Europos Sąjungai kaip Ukrainos donorei.
– Vyriausybė ketina uždaryti du iš šešių pasienio punktų su Baltarusija. Ką pasieksite šiuo sprendimu?
– Reikės mažiau išteklių Valstybės sienos apsaugos tarnybai (VSAT) dirbti tose lokacijose, kur yra didesnis fizinių asmenų judėjimas ar transporto priemonių, kurios neveža krovinių, ir tokiu būdu koncentruoti daugiau dėmesio bendrai pasienio ruožui ir kitiems pasienio postams.
Jais (uždaromais punktais – BNS) keliauja daugiau fiziniai asmenys ir tuščios transporto priemonės. Reikia suprasti labai paprastą dalyką, kad jau labai seniai Vyriausybė nerekomenduoja vykti į Baltarusiją. Nepaisant to, vykstančių, nesilaikančių tos rekomendacijos ar turinčių kažkokių ypatingų priežasčių tą daryti žmonių skaičius tam tikras yra ir ta infrastruktūra dabar, mūsų nuomone, prie geopolitinės vertinimo yra tiesiog perteklinė. Uždarius punktus, darbas tiesiog būtų koncentruojamas tuose punktuose, per kuriuos vyksta ir dalis komercinio transporto.
– Minėjote, kad uždarius punktus dalis pasieniečių bus atlaisvinti nuo budėjimų postuose. Kur jie bus perkelti?
– Čia jau yra VSAT vado prerogatyva deleguoti darbus, bet niekam nėra paslaptis, kad pastaruosius dvejus metus VSAT turi labai daug iššūkių, kurie yra susiję ne su punktuose vykstančio judėjimo patikra, o su nelegalios migracijos procesu, kuris iki šiol nepasibaigęs. Tas pats „Wagner“ buvimo Baltarusijoje faktas niekaip neleidžia mūsų tarnyboms atsipalaiduoti ir verčia turėti daugiau resursų, negu kad turėtumėme įprastomis aplinkybėmis.
– Minėjote apie pasirengimą dar griežtesniam scenarijui – bendrai Lenkija ir Latvija uždaryti sieną su Baltarusija. Kas turi tokio nutikti, kad siena būtų uždaryta?
– Galime sėdėti ir spekuliuoti puokšte incidentų, kuri yra iš esmės begalinė. Tų incidentų, kuriuos galima teoriškai susigalvoti, yra be galo daug, todėl nenoriu apie tai kalbėti, nes tai atrodys kaip kažkokių realių grėsmių vertinimas. Tarpinstituciniu lygiu yra sutarta, kad bus suderintas tam tikras vertinimas konkrečių situacijų, kada vienaip ar kitaip stengtumėmės kartu reaguoti. Nebūtinai tai bus labai vieša, bet kai reikės priimti sprendimus, jie tikrai bus priimti, bus vieši ir bus paaiškinti.
– Gerą pusmetį girdėjome Lietuvoje svarstant, kad Lietuva be kitų Baltijos šalių šiemet gali pranešti apie pasitraukimą iš BRELL sutarties, o pats pasitraukimas įvyktų kitų metų pradžioje. Bet galop su kitomis Baltijos šalimis buvo susitarta dėl pasitraukimo iš BRELL sutarties ir elektros tinklų sinchronizacijos su Vakarų Europa 2025 metų pradžioje. Ar tai buvo kompromisas?
– Kažkuria prasme kompromisas, bet kažkuria prasme ir objektyvi situacija. Išeiti iš BRELL sutarties mes tikrai galime po vieną, bet čia ir yra tas skirtumas, kur mūsų viešojoje diskusijoje kartais susipainiojama. Mes diskutavome tikrai ne apie sinchronizavimąsi vieniems, nes sinchronizuotis vieni mes negalime, tik visi trise. O išeiti iš BRELL sutarties mes galime kiekvienas atskirai, bet tai nereiškia sinchronizacijos.
Tai mes turėjome su partneriais netrumpą diskusiją. Mūsų vertinimu, trys neseniai atliktos studijos parodė, kad mes galėjome išeiti iš BRELL sutarties ir sinchronizuotis 2024 metais (nebūtinai vasario mėnesį). Iš esmės mes bet kokiam avariniam sinchronizavimui esame pasiruošę jau dabar ir jaučiamės saugūs, bet mūsų partneriai nori dar kelių projektų, įgyvendintinų 2024 metais, kad jie irgi jaustųsi maksimaliai saugūs.
Kadangi Baltijos šalių ir Europos Komisijos 2018 ir 2019 metų susitarimas dėl sinchronizacijos kalbėjo apie 2025 metus be konkretaus mėnesio, buvo didelis neaiškumas, ką reiškia tie 2025 metai. Pagal BRELL sutartį, apie išėjimą iš sutarties gali paskelbti rugpjūčio mėnesį ir tada tas išėjimas galimas kitų metų vasarį. Tad kai kurie mūsų kolegos tą susitarimą dėl 2025 metų suprato kaip sinchronizaciją 2026-aisiais, o mes manėme kitaip.
Dabar politiškai sutariame, kad 2025 metų vasaris yra paskutinė data sinchronizacijai, kokia tik gali būti. Bet šalia premjerų sutarimo dar buvo labai svarbu, kad tam pritartų ir tie, kurie turi padaryti darbus ant žemės, tai yra elektros perdavimo tinklo operatoriai. Tai dabar turime operatorių susitarimą dėl praktinių žingsnių, kurie turi būti atlikti, kad mes bendrai praneštume apie išėjimą iš BRELL kitų metų rugpjūtį ir 2025 metų vasarį sinchronizuotis.
– Taigi, Lietuvos svarstymai išeiti iš BRELL 2024 metų pradžioje buvo derybinė pozicija, ar realus variantas ant stalo?
– Tai buvo variantas, kaip mes matėme, ir manau, kad tebematome. Mes manome, kad pasiruošimas yra pakankamas visų trijų Baltijos valstybių sinchronizuotis dabar. Bet tai yra mūsų matymas. Mūsų kolegos norėjo dar tų kelių projektų įgyvendintų, kad jie jau jaustųsi saugiai. Tai čia klausimas, kiek saugiai nori jaustis tokio dydžio projekte.
– Turint omenyje rinkos dalyvių priekaištus, ar jus tenkina vėjo parko Baltijos jūroje aukciono rezultatai ir pasiūlytas 20 mln. eurų vystymo mokestis?
– Kadangi procesas yra nesibaigęs, tai išsamiai jo nekomentuosiu. Tokiais atvejais kritikos visada būna labai daug, bet niekam nebuvo labai didelė naujiena, kad tas projektas bus. Kiek aš turėjau galimybės bendrauti su įvairiais energetikos sektoriaus atstovais Vakarų valstybėse, visi labai akylai sekė, kokie čia vyksta procesai.
– Kodėl tada jie atsisakė dalyvauti?
– Todėl, kad šiek tiek pasikeitė ekonomika. Buvo labai aukštas lūkestis dėl atsinaujinančios energetikos, kada energetikos kainos buvo tikrai ne dabartiniame lygyje. Dabar susinormalizavusi rinkos konjunktūra daug ką privertė šiek tiek perskaičiuoti savo planus ir manęs visiškai nestebina, kad nemažai kas tuos perskaičiavimus daro ir tą savo plėtrą jau dabar persikalibruoja galbūt šiek tiek kitaip.
– Kiek buvo tų potencialių dalyvių, kurie domėjosi?
– Kurie klausė, ar jūs čia darysite, kada darysite – ne viena ir ne dvi įmonės. Bet ar jos dalyvavo ar nedalyvavo, aš net negaliu pasakyti, nes aš nežinau.
– „Orlen“ ir „Ignitis“ dalyvavo.
– Tai aš sakau, aš tikrai nežinau ir nenoriu tų dalykų komentuoti. Bet tikrai žinau, kad interesas tokiais projektais praėjusiais metais, kai buvo visai kita ekonomika, buvo labai aktualus, o paskui jau tas susinormalizavimas elektros rinkose vis tiek privertė daug ką dėliotis prioritetus truputį kitaip.
– Tai aukcioną laikote pavykusiu?
– Žinau, kad yra žmonių, kurie lygina tik tą vadinamą įmoką į biudžetą, bet tas nėra iki galo sąžininga. Nes tai yra parkas, kuriame nėra valstybės paramos, skirtingai nuo kito parko, ir šitame parke, kas jau apsiims jį įgyvendinti, yra labai daug dalykų, kuriuos reikia padaryti šalia savo sąskaita. Tai žiūrėkime, ką lyginame.
– Ar Justinas Marcinkevičius vertas paminklo Vilniuje?
– Čia yra labai „juoda balta“ klausimas. Kažkam yra svarbesnis jo vaidmuo sąjūdyje, kažkas mato jo atsakomybę...
– Klausiu jūsų nuomonės.
– Mano nuomonė buvo tokia pati ir Lukiškių aikštės klausimu, kai vyko tokia pat ugninga diskusija apie tai, ar ten turi būti kalvelė, ar Vytis. Kai turime tokį karštą ginčą, geriau būtų, kad nuopelnus žmogaus vertintų tie, kurie, taip sakant, nebeprisilietė.
Ne veltui yra tas ilgas periodas po to, kai žmogus jau palieka ašarų pakalnę, kai yra svarstoma, ar jo vardu kažką pavadinti ar įpaminklinti. Žinau, kad Lietuvoje to dažnai nesilaikoma ir būtent iš to atsiranda tokios vat didelės kontroversijos. Tegu sprendžia net ne mūsų vaikai, o anūkai šitą klausimą.
– Po savaitės konservatoriai pradės pirminius kandidato į prezidentus rinkimus. Skyriai kels kandidatus, neabejotinai iškels ir jus, nebent prigrasinsit, kad nekeltų. Ką darysite, jeigu iškels?
– Tada ir galvosiu, jeigu iškels. Nei grasinsiu, nei prašysiu. Iškels, matysiu, ką kitus iškels, tada ir spręsiu.
– Kodėl taip svarbu tą intrigą laikyti?
– Kad čia nėra nieko svarbaus. Matote, aš nesu toks žmogus, kuris turi kažkokį labai aiškų planą kažkur atsirasti, ar premjero, ar prezidento poste. Aš tokius klausimus sprendžiu iš „čia ir dabar“ pozicijos. Jeigu man kažkuriuo metu atrodo, kad reikia šitai daryti man, aš imu ir darau.
– Tai kas nulems jūsų apsisprendimą?
– Tai ir nulems. Jeigu visame tame kontekste man asmeniškai atrodys, kad aš turiu dalyvauti pirminiuose rinkimuose, aš ir dalyvausiu. Bet jeigu matysiu, kad yra žmonių, kuriais aš tikrai galiu kliautis, tai tikrai būsiu demokratijos šventės dalyvis kitoje pusėje.
– O kas jums leidžia tikėtis, kad prezidento rinkimų rezultatai būtų kitokie nei 2019 metais, kai pralaimėjote Gitanui Nausėdai? Ar jūs neitumėte laimėti?
– Galima turbūt ir taip užduoti klausimą, bet tada turbūt aš turėčiau sau pasakyti, kad aš nieko negaliu daryti, nes 2019 metais kažkas buvo. Yra įvairių interesų, dėl ko žmonės dalyvauja rinkimuose. Kažkas dalyvauja, kad nelaimėtų, kad sudalyvautų, kažkas dalyvauja tam, kad pasiūlytų kitokią darbotvarkę ir kampanijos turinį. Tų strategijų gali būti visokių, bet jeigu žmonės tiki arba pasitiki, kad tu gali, tai man atrodo, ir tų žmonių atžvilgiu atsiranda pareiga dalyvauti. O tada koks rezultatas bus, toks bus.
– Ačiū už pokalbį.
Autoriai: Saulius Jakučionis, Greta Zulonaitė
BNS nuotrauka
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
