Siekiant gerinti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) reputaciją, naujasis jo vadovas Vaidotas Gruodys tikisi, kad įstaiga sulauks mažiau nepagrįstos ir nesavalaikės kritikos.
„Norėtųsi, kad ta įstaiga kuo mažiau būtų kritikuojama viešai tiek iš pozicijos ir opozicijos, nes tą kritiką visuomenė labai greitai išgirsta. Čia reikėtų siekti politiniu lygmeniu, kad įstaiga būtų kuo mažiau nepagrįstai kritikuojama, aš visada už pagrįstą kritiką“, – interviu BNS sakė V. Gruodys.
Jis taip pat kalbėjo manantis, kad kritika NVSC koronaviruso pandemijos metu buvo nesavalaikė.
„Tikrai yra sunku, kai žmonės dirba su pilna jėga, yra apsikrovę, eina iš paskutinių jėgų, kiek žmonių tiesiog perdegė ir dar ant galvos jiems uždedama kritika. Tai dar labiau žmones sužlugdo. Reputaciją sukurti yra labai sunku, nubraukti galima labai greitai“, – teigė NVSC direktorius.
Tarp esminių V. Gruodžio išsikeltų tikslų – siekis išjudinti įstaigą po laikotarpio be nuolatinio vadovo, atgaivinti jos komunikaciją, gerinti situaciją skaitmenizavimo, reputacijos srityse.
„Po dviejų su puse metų keliu tikslą, kad kiekvienas NVSC darbuotojas didžiuotųsi, kad dirba NVSC, kad jam būtų prestižas, kad galėtų pasigirti, kad ten dirba, rūpinasi žmonių sveikata“, – kalbėjo įstaigos vadovas.
NVSC vadovo pareigas V. Gruodys eina nuo gegužės 4 dienos. Įstaiga nuolatinio vadovo neturėjo nuo 2021-ųjų kovo pradžios, kai sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys iš pareigų atleido tuometį NVSC direktorių Robertą Petraitį.
R. Petraitis atleistas po tarnybinio patikrinimo, paaiškėjus, kad dalis mirčių, susijusių su koronavirusu, buvo neapskaitytos. Vadovo veikla buvo įvertinta nepatenkinamai. R. Petraitis sprendimą jį atleisti iki šiol ginčija teismuose.
Kitos interviu temos:
* Legioneliozės protrūkis Kauno mieste ir rajone
* NVSC skaitmenizavimas
* Pasiruošimas kriziniams iššūkiams ateityje
* Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžių įstaigų pertvarka
– Buvusio NVSC vadovo Roberto Petraičio klausimas vis dar yra įstrigęs teismuose, jo likimas nėra visiškai aiškus, o galimybė, kad jis sugrįš, išlieka. Ar jūs jaučiatės ramus dėl savo ateities šiose pareigose?
– Jaučiuosi ramus ir tikrai negalvoju apie tuos dalykus ir kas ten vyko, nes tikrai nedalyvavau tame procese. Aš tiesiog manau, kad tai yra teisinė valstybė, teismai parodys, kaip bus nustatyta, taip bus įgyvendinta. Aš žiūriu, projektuoju savo mintis ir darbus į priekį. Tai ta prasme visiškai apie tai negalvoju, kas buvo iki manęs ir žiūriu dabar, ką aš radau ir noriu turėti viziją, kur aš einu. Tikrai šitoje vietoje jaučiuosi ramus.
– Ar esate nusiteikęs ilgam likti pareigose?
– Kadencija, kaip žinote, penkeriems metams, tai ir nusiteikęs visą tą kadenciją išdirbti, o kaip bus, tai gyvenimas parodys.
– Kokius esate numatęs artimiausius darbus įstaigoje?
– Kadangi dabar tik savaitę praktiškai dirbu, jau dabar supratau, kad tie artimiausi darbai gali labai staigiai koreguotis dėl pandeminės situacijos, užkrečiamųjų ligų protrūkių ir visų kitų dalykų. Tuos strateginius tikslus, kuriuos pristatinėjau ir konkurso metu, turiu sau išsikėlęs. Pagrindas yra išjudinti pačią įstaigą, nes, kaip žinote, įstaiga dvejus su puse metų yra be pastovaus vadovo, tai, matyt, tai turi neigiamą poveikį.
Yra atliekamos būtinosios funkcijos ir įstaiga stovi vienodame lygmenyje, nėra proveržio, tobulėjimo, visi gyvena laukime. Tai, kad aš neturiu jokių sąsajų su šita įstaiga, neturiu čia jokių giminaičių, jokių protekcijų ir jokio suinteresuotumo, yra mano privalumas. Tai leidžia man iš šalies pasižiūrėti į visą įstaigą, struktūrą, vykdomas funkcijas, procesus, įstaigos reputaciją. Pagrindiniai tikslai ir būtų siekti tos įstaigos kaip tobulėjančios, tokio proveržio, kad ta kultūra būtų progresyvi, kad nebūtų stagnacijos, eitume kažkur į viršų tiek skaitmenizavimo, tiek ir pačios įstaigos reputacijos srityse.
To paties viešumo, mano supratimu, labai trūksta, nes įstaiga daugumai gyventojų, matyt, asocijuojasi su kovido valdymu, o iš tikrųjų įstaiga yra didelė ir daug funkcijų yra vykdoma per užkrečiamųjų ligų valdymą. Mano tikslas, kad ta įstaiga būtų vertinama ir turėtų savo autoritetą Lietuvos mastu, nes įstaiga yra svarbi, visi pasakys, kad brangiausias turtas yra sveikata. Įstaiga, kuri rūpinasi visuomenės sveikata, tikrai turi kotiruotis aukštai, turi būti vertinama, turėtų turėti atitinkamą reputaciją, kad ji yra teigiama ir svarbi.
– Jūs paminėjote, kad norite išjudinti įstaigą, norite, kad ji būtų geriau žinoma, kad viešumas būtų didesnis. Kaip to viešumo siektumėte? Ar esate numatęs konkrečių priemonių?
– Visų pirma, pradėčiau nuo to, kad nebūtų tas viešumas ir komunikacija fragmentuota. Aš įsivaizduoju, kad mes turėtume turėti aiškų komunikacijos planą bent jau metams į priekį. Tai turėtų būti renginiai ir visi kiti dalykai, kur mes dalyvaujame, kokiuose spaudos straipsniuose turime viešintis. Sau, kaip vadovui, keliu tikslą niekada neatsisakyti kalbėti žurnalistams, kad pagal pareigas galėčiau atstovauti NVSC ir skleisti tą žinutę, kad įstaiga yra tikrai svarbi, kad žmonės tikrai yra dirbantys ir darbo čia yra daug.
Komunikacijos strategija turėtų būti sudėliota metams ir tada aš tikiu, kad atsiras matymas, kaip turėtų būti. Tai, aišku, turėtų būti derinama su komunikacijos specialistais, dirbsime su jais smarkiau, kad būtų sudėliotas ne tik gaisrų gesinimas, bet ir mūsų proaktyvi komunikacija.
– Minėjote, kad buvo labai daug neaiškumo dėl to, kad nebuvo nuolatinio vadovo įstaigoje. Ką apskritai dar pamatėte atėjęs dirbti į NVSC, kokia yra situacija įstaigoje? Kokį jums įspūdį paliko?
– Iš tikrųjų per tą savaitę, matyt, visko nepamatysi. Kadangi susidūriau su legioneliozės protrūkiu Kaune, pamačiau labai aiškiai, kad čia suplanuoti ir būti atsipalaidavus, matyt, nepavyks. Eidamas (į konkursą – BNS) irgi supratau, kad tikrai yra daug dalykų, kurių nesuplanuosime, ir aš turiu būti pasiruošęs reaguoti. Tos neapibrėžtos situacijos irgi turi būti valdomos ir mes turime būti pasiruošę planą, kaip mes valdytumėme vieną ar kitą situaciją, jeigu atsitiktų ar pandemija, ar kažkoks kitas protrūkis, ar staigi tarša oro, kuri kelia grėsmę visuomenei ir panašiai. Aš tą įvertinau ir eisiu tuo keliu, ne tik lauksiu, kol atsitiks, bet ruošiuosi tam, nors tai ir nėra apibrėžta.
– NVSC buvo kritikuojama dėl pandemijos valdymo. Ar po to nebuvo imtasi priemonių, ieškota sprendimų siekiant pasirengti ateinančioms panašioms tokioms situacijoms?
– Per savaitę tikrai nespėjome imtis visų priemonių, bet aš tą turiu omenyje ir tikrai bus imtasi priemonių siekiant atstatyti įstaigos reputaciją. Per tą pačią pandemiją ta kritika, aš suprantu, kad visuomenės akyse kažkas turi atsirasti kaltas, bet kiek aš dabar esu sukaupęs žinių ir kiek su kolegomis diskutavau, tai čia žmonės pandemijos metu labai daug dirbo neskaičiuodami savo laiko, pamiršę šeimas, dirbdavo po daugiau kaip 15 valandų per parą. Vien dėl to šita įstaiga verta pagarbos, kad neišsilakstė, neišgriuvo, bet tikrai visi žmonės mobilizavosi, važiavo prie sienos, į oro uostus, siekdami kuo greičiau suvaldyti virusą.
Aš negaliu sakyti, kiek ten buvo, kiek nebuvo pasiruošta pandemijai, aš gal sau pasilaikysiu ir matysiu į priekį, kaip toliau valdyti. Tas planas gal turėtų būti aiškesnis, kad nebūtų tos panikos, bet tikrai noriu atkreipti dėmesį ir visų žmonių supratimo paprašyti, kad toje situacijoje visi atsidūrė labai staigiai ir tai buvo pasaulinė krizė. Tikrai vienaip atrodo, kai tu sėdi ant sofos ir žiūri televizorių, žinias, kad tiek atvejų ir kitaip atrodo, kai tu sėdi čia, turi priimti sprendimus ir realiai turi veikti tokiomis sąlygomis.
Bendrai turėtų būti vertinamas darbas NVSC vien dėl paties įdirbio, žmonių pastangų įdėjimo. Taip pat nenuneigsi, kad buvo galbūt padaryta kažkokių klaidų tuo metu. Mano tikslas dabar yra atsukti juostelę, pasižiūrėti ramiai ir tada, įsivertinus klaidas, projektuoti į priekį, kad bent jau tos darytos klaidos nepasikartotų ateityje.
– Jūs paminėjote, kad pandemijos laikotarpiu NVSC darbuotojai dirbo neskaičiuodami valandų. NVSC Vilniaus departamento vadovė Rolanda Lingienė yra sakiusi, kad nuo pandemijos pradžios įstaigą paliko apie 200 darbuotojų, o 2020–aisiais atliktas darbuotojų tyrimas parodė, kad per 60 proc. jų jaučia perdegimo simptomus, stresą ir nerimą dėl ateities. Galbūt jūs bendravote su darbuotojais, kaip jie jaučiasi, ar žadate kažką keisti, jeigu jų savijauta vis dar tokia pat prasta?
– Labai didelę dalį darbuotojų savijautai duoda visuomenės vertinimas, tai vėlgi grįžtame prie įstaigos reputacijos ir tikslo, kad darbuotojai didžiuotųsi, kad dirba NVSC, o ne, kad jiems būtų gėda pasakyt, jog dirba NVSC. Bendra kritika viešojoje erdvėje pandemijos metu tikrai neprisidėjo prie geros darbuotojų motyvacijos ir savijautos. Vėlgi, buvo didelis darbo krūvis, papildoma kritika ir natūralu, kad daug žmonių perdegė ir neatlaikė, išėjo iš darbo.
Turime kalbėti ir apie adekvatų darbo užmokestį, kad žmonėms, dirbantiems tokiomis sąlygomis, pasiruošusiems reaguoti ir viršijantiems darbo krūvį, būtų mokamas adekvatus atlyginimas. Čia mano, kaip vadovo, tikslas – užtikrinti, kad būtų mokamas atlyginimas, kad jie gerai jaustųsi. Jeigu darbuotojai patys didžiuosis, kad čia dirba, tai ta žinutė, matyt, plėsis plačiau ir mes tokiu būdu natūraliai pritrauksime ir kitus darbuotojus, galbūt net tuos, kurie išėjo.
– Ar dabar įstaigai apskritai trūksta darbuotojų?
– Sunku atrasti įstaigą, kur dabar netrūksta darbuotojų, bet vėlgi tai yra tie bendro profilio darbuotojai, ypatingai specifinių žinių reikalaujantys darbuotojai, kurių yra ribotas skaičius. Tai taip, per visą Lietuvą žiūrint, tikrai jų trūksta.
– O kokių labiausiai sričių specialistų trūksta?
– Tos sritys yra tos pačios. Visuomenės saugos sveikatos specialistų ir užkrečiamųjų ligų specialistų, tai yra, epidemiologų.
– Pakalbėkime apie legioneliozės protrūkį. Spaudos konferencijoje praėjusią savaitę sakėte, kad ji jus ištiko kaip šaltas dušas. Kaip vertinate jos suvaldymą įstaigos viduje? Ar nebuvo pavėluota reakcija?
– Aš esu įsitikinęs, kad nebuvo pavėluota, nes jam prasidėjus pirmas darbas buvo pokalbis su atsakingais Kauno departamento darbuotojais. Tik gavus pranešimus iš Kauno ligoninės, kad yra nustatytas legioneliozės atvejis, iškart mūsų specialistai buvo pradėję epidemiologinį tyrimą, buvo nuvykta į jų namus, paimti vandens mėginiai, kurie jau dabar turimais rezultatais patvirtino, kad buvo rasta legionelių.
Tada buvo paimti vandens tyrimai iš įvado, taip pat buvo susisiekta su „Kauno vandenimis“, „Kauno energija“. Tuo metu nelaukiant tyrimų buvo iškart proaktyviai daromi visi veiksmai, buvo vykdomi terminiai šokai, informuojant aplinkinių namų gyventojus ir visų tų, kurie tai vandenvietei priskirti, kad jie nuleistų vandenį. NVSC specialistai ir „Kauno energija“, visi rašė pranešimus.
Buvo tos trys šakos, ką lygiagrečiai darėme – tai pirma, buvo nedelsiant pradėtas epidemiologinis tyrimas išsiaiškinti priežastims. Antra, buvo siekiama užkardyti, trečia, pradėjome į priekį žiūrėti, o kas ten yra negerai, kad taip atsitiko.
Dabar ką tik buvo pasitarimas su Pasaulinės sveikatos organizacija, su jais buvo aptarta galimybė pasitelkti PSO ekspertus legioneliozės Kaune priežastims tirti. Dabar buvo susitikimas, derinamas kitas susitikimas, galbūt, jeigu bus sutarta, atvyks specialistai, užtikrins tą tyrimą, pasidalins gerąja patirtimi.
Bendraujame su visomis savivaldybėmis horizontaliai, nesvarbu, kad Kaune protrūkis, inicijavome priminimus visoms savivaldybėms, kad reikia prižiūrėti tuos šilumos ūkius. Vakar (praėjusį ketvirtadienį – BNS) buvome susitikę su Valstybinės energetikos reguliavimo taryba, apsikeitėme pozicijomis ir priėjome visi bendro sprendimo, kad reikalingi pokyčiai, daugiabučių gyvenamųjų namų šilumos punktų administratorių, įvado punktų kontrolė, kas yra mūsų sritis.
Šiai dienai legionelių tyrimas profilaktiškai nėra atliekamas, tai, matyt, turėtų būti atliekamas. Apsikeitėme pirminėmis mintimis, nusistatėme terminus ir dabar po kelių savaičių darysime susitikimą su konkrečiais pasiūlymais, kad tai išvirstų į kažkokius teisės aktų pasikeitimus, bendrausime su savivaldybėmis, kad ir joms nebūtų per didelio krūvio.
– Sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys praėjusią savaitę kalbėjo, kad per dešimtmetį buvo fiksuota apie 100 legioneliozės atvejų ir 17 mirčių. Dabar vien per kelis mėnesius turime 23 atvejus ir penkias mirtis. Kieno atsakomybę matote?
– Mes apie tai diskutavome ir su kitomis įstaigomis. Tų atsakomybių į vieną pusę negalima sudėti. Atsakomybė yra ir vandens tiekėjų, ir šilumos ūkio prižiūrėtojų, galų gale ir pačių galutinių vartotojų. Mes dabar kalbame tik apie daugiabučius, bet yra tų atvejų, matyt, ir iš individualių namų. Mes neturime teisės užeiti ir patikrinti, kokioje temperatūroje žmonės laiko boilerį, mes galime apeliuoti tik į jų sąmoningumą, suteikti jiems visą reikalingą informaciją, kaip legioneliozės profilaktika turi būti užtikrinta.
Iš tikrųjų aš matyčiau čia ne tiek atsakomybę, kiek nepakankamą kontrolę, nes mes turime suprasti, kad to tyrimo mes atgal nebepaimsime, mes į tą dieną negrįšime, tas tyrimas vykdomas retrospektyviai. Vykdant tą visą tyrimą, mes turime bandyti maksimaliai išsiaiškinti sutapimus, kas buvo padaryta. Pagal dabartinę situaciją mes matome lokalumą, tai reiškia ta Garliavos vietovė arba tie, kurie kažkur kitur buvo susirgę legionelioze, jie turėjo sąsajų su Garliavos miesteliu.
– Sakėte, kad kalbėjotės su Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) atstovais. Kokia yra jų pozicija ir kokie galėtų būti konkretesni sprendimai, kaip galėtų būti užtikrinama didesnė kontrolė?
– Jų pozicija irgi ta pati, sutinkame, kad tą kontrolę reikia griežtinti, atitinkamai keičiant ir teisės aktus, kurie įpareigoja ir įgalioja už kontrolę atsakingas institucijas. Mūsų ir mano mintis dėl to paties VERT buvo dėl šilumos punktų priežiūros. Dalis šilumos punktų yra renovuotų, dalis ne. Kai kuriuose renovuotose šilumos punktuose atsekamumas laikomas tik keturias dienas. (...)
Pradinis taškas būtų įpareigoti daugiabučių šilumos punktus, kad tie duomenys būtų saugomi bent iki 20 dienų, nes mes turime dešimties dienų inkubacinį periodą, penkias, kol pasireiškia simptomai, ir tada atvykę specialistai, žinodami, kad 20 dienų saugoma informacija, gali grįžti į tą dieną ir pasižiūrėti, ar tinkamai laikomasi temperatūrinio režimo.
Legioneliozei užsikrėsti reikalingos dvi sąlygos. Jeigu mes akcentuotumėme tik vieną, kad būtų tinkama temperatūra, daugiau nei 50 laipsnių, kad ir koks kiekis būtų bakterijos, jos būtų žuvę nuo temperatūros ir tas protrūkis nebūtų įvykęs. Bet viena yra šilumos punktai, o kita – gyventojai. Gyventojai atostogų išvažiuoja ilgesniam laikui, grįžta, nenuleidžia vandens. Apie tai kalbame, visi žinome, bet kaip matome ir individualių namų savininkai yra linkę taupyti, nes elektros energijos kainos didelės, energetiniai kaštai dideli, o temperatūrai sukelti ir palaikyti reikalinga energija.
– Esate sakęs, kad jūs, kaip įstaigos vadovas, prioritetą teiksite organizacijos kultūros puoselėjimui. Ką turite omenyje?
– Mano tikslas yra puoselėti kultūrą, kad kiekvienas darbuotojas jaustųsi svarbus ir kiekvienas proceso dalyvis save projektuotų į bendrą įstaigos tikslą. Kadangi per savo karjerą esu perėjęs visus laiptelius nuo specialisto, vedėjo, departamento direktoriaus, aš įsivaizduoju kiekvieno atsakomybes ir įdirbį, kad kiekviena grandis yra svarbi siekiant bendrų organizacijos ir įstaigos tikslų. Mano siekis yra, kad kiekvienas, kad ir kokiose pareigose esantis darbuotojas, matytų savo dalį organizacijoje, matytų bendrą tikslą, kur mes einame, kad mes eitume visi kartu. (...)
– O kaip tą praktiškai reikėtų įgyvendinti? Kokiais veiksmais tą darysite?
– Yra tas komunikacijos trūkumas, nes mūsų departamentai išmėtyti po visą Lietuvą ir tas bendravimas, gyvas susitikimas duoda didelę dalį. Mano paties visų departamentų apvažiavimas, įtaigaus kalbėjimo pasitelkimas ir noras visiems parodyti, kad jie visi svarbūs, tai būtų pradinės priemonės, kaip to galima siekti. Aišku, darbuotojai turėtų būti skatinami. Aš jau prisistatydamas sakiau, kad aš nelinkęs vadovautis tokia praktika, kad kas iškelia idėją, tas turi ją įgyvendinti.
Mano tikslas yra iškelti idėjas, o dėl įgyvendinimo mes jau toliau žiūrėsime. Svarbu, kad žmogus nejaustų baimės keldamas savo idėjas. Tai tas gražiai skamba, bet aš jau ėmiausi veiksmų. Pas mane penktadienį nuo pirmos iki trečios valandos yra nustatytas laikas, kai aš neplanuoju jokių susitikimų, aš jį palieku darbuotojams, jie yra informuoti, kad bet kokios grandies darbuotojai gali ateiti ir pasišnekėti apie bet ką – apie idėjas, nuoskaudas, apie jų išgyvenimus, džiaugsmus. Šitos priemonės yra pradinės, bet tikrai ne baigtinės.
– NVSC darbuotojai sako, kad įstaigoje trūksta tarpinstitucinės komunikacijos. Ar pastebėjote tai pats, kaip spręsite?
– Kol kas nepastebėjau (...). Šiai dienai aš nematau to komunikacijos trūkumo, bet vėlgi per savaitę sunku įvertinti tą dalyką. Istoriškai ką girdėjau, kad yra gal bendradarbiavimo trūkumas su sveikatos priežiūros įstaigoms, su Valstybės duomenų agentūra.
Vėlgi mes jau žengiame į tą skaitmenizavimą, tai yra sistemų suderinamumas, kad ir kaip bebūtų gaila, e. sveikata neveikia kaip norėtųsi, didesnės asmens sveikatos priežiūros įstaigos turi savo sistemas. Jeigu Valstybės domenų agentūra renka vieną informaciją, mes kitą, tada ta statistika nesutampa. Kažkaip tas bendravimas gal nepiktybinis, bet norisi, kad Lietuvos mastu mes bendrai kurtume vieningą sistemą, iš kurios gautume visi vienodus duomenis tik ta apimtimi, kurios reikia tai įstaigai.
– Ar šitą įdėją su kuo nors jau aptarėte?
– Mes pradėjome kalbėti. Kadangi buvo legioneliozės protrūkis, aš buvau nuvykęs į Kauno ligoninę, susitikome su vadovu, tą klausimą palietėme. Visi yra suinteresuoti, tai aš manau, kad artimiausioje ateityje diskutuosime ir su Sveikatos apsaugos ministerija. Čia taip greit nesidaro, reikėtų konkrečių pasiūlymų ir tas skaitmenizavimas yra labai imlus finansams, tai vėlgi turėtų būti atitinkamai suderintas biudžeto planavimas.
– Kalbant apie skaitmenizavimą, NVSC darbuotojai ne kartą skundėsi, jog daug darbų tenka atlikti rankiniu būdu. Ar sieksite įstaigos veiklą skaitmenizuoti?
– Tikslių sistemų neįvardinsiu, bet dabar yra gautas finansavimas, yra daug projektų dalyvaujama būtent skirtų tobulinti informacines sistemas. Ką aš matau atėjęs, tai trūkumą informacinių sistemų darbuotojų. Būtent ne informacinių technologijų, IRT – informacinės ir ryšių technologijos – priežiūros specialistų, bet čia, matyt, nėra tos tarpinės grandies tarp veiklos padalinių ir tų įmonių, kurios kuria informacines sistemas.
Čia irgi yra vienas iš mano prioritetinių uždavinių – burti informacinių sistemų komandą, būtent analitikų, testuotojų ir visų tų žmonių, kurie būtų tarpinė grandis ir užtikrintų skaitmenizavimo procesą. O kad vystymasis ir progresas vyksta, aš matau, kiek yra europinių projektų, kiek stengiamasi gauti finansavimo ne iš biudžeto, o iš europinių projektų. Tos sistemos jau yra tobulinamos, planas yra ir nestojama vienoje vietoje.
– Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl NVSC ir viešojoje erdvėje buvo nemažai kritikuojama. Kitaip tariant, pandemijos valdymas atsiliepė įstaigos reputacijai. Kaip ją gerinti, ar turite tam konkrečių priemonių?
– Prie reputacijos gerinimo, matyt, prisidėtų sėkmingai įgyvendintų skaitmeninimo rezultatų pasidalinimas. Aš dabar matau labai išvystytą kovido skambučių centrą, jis yra labai daugiafunkcis, mes praktiškai nepraleidžiame nei vieno skambučio, visi žmonės, kurie skambina, yra pakonsultuojami, tai iš tų pamokų yra daug išmokta.
O ta kritika dėl skaitmenizavimo stokos, tai čia reikėtų paklausti tų, kurie kritikuoja, ar ta kritika yra dėl to, kad statistika nesutapo, ne laiku buvo gaunama.
Ta skaitmenizavimo kritika kartais, matyt, sumaišyta su tuo, kad galbūt ir iš kitų įstaigų nesavalaikiai gavome duomenis, galbūt NVSC buvo pasiruošusi viską padaryti, bet tada negavo tos informacijos iš kitų įstaigų. Yra ir daugiau tokių grandžių, kurios gali trūkinėti, dėl ko apkaltintas galutinis atsakingas asmuo, tai yra NVSC, kuris turi paskelbti informaciją, informuoti visus ir nurodyti, kaip elgtis.
– Kaip dar tą reputaciją būtų galima taisyti?
– Turiu iš Sveikatos apsaugos ministerijos keliamas užduotis atgaivinti komunikaciją, kad kuo daugiau būtų komunikuojama su panašiomis įstaigomis, su sveikatos priežiūros įstaigomis, savivaldybėmis, jų visuomenės sveikatos biurais. Mes turime atrasti bendrą tikslą – visuomenės sveikatą – ir horizontaliai komunikuoti, tą viešinti.
Ta pati mūsų feisbuko paskyra, tinklalapis. Galėtume tai tobulinti, viešinti daugiau gerų darbų, nes kartais orientuojamės į tą problemos atsimušinėjimą, bet pamirštame pasigirti, kas mums sekasi, kuo mes galime būti pranašūs. Lašas po lašo tai irgi gerina reputaciją.
Taip pat reputacija priklauso ir nuo pačios ministerijos, Vyriausybės ir kitų pareigūnų komentarų. Norėtųsi, kad ta įstaiga kuo mažiau būtų kritikuojama viešai tiek iš pozicijos ir opozicijos, nes tą kritiką visuomenė labai greitai išgirsta. Čia reikėtų siekti politiniu lygmeniu, kad įstaiga būtų kuo mažiau nepagrįstai kritikuojama, aš visada už pagrįstą kritiką.
– O jums atrodo, kad nepagrįstai buvo kritikuojama?
– Aš jau minėjau tą pandemijos metu. Gali būti ir pagrįstai, ir nepagrįstai, bet kad nesavalaikiai, tai, mano nuomone, tikrai. Tikrai yra sunku, kai žmonės dirba su pilna jėga, yra apsikrovę, eina iš paskutinių jėgų, kiek žmonių tiesiog perdegė ir dar ant galvos jiems uždedama kritika. Tai dar labiau žmones sužlugdo. Reputaciją sukurti yra labai sunku, nubraukti galima labai greitai.
– Jūsų nuomone, ar pasiruošęs NVSC kriziniams iššūkiams ateityje?
– Labai drąsu būtų sakyti, kad jau viskas pasiruošta ir tobula, tada nebereikėtų niekur stengtis. Tikslas yra ir pratybas daryti, ir planą neapibrėžtų situacijų valdymui susidėlioti. Tada, kai turėsime tą planą, galėsime sakyti, kad esam pasiruošę, bet kad visiškai šimtų procentų pasiruošę, mes tikrai negalime žinoti.
Yra tų veiksnių, kurie nuo mūsų nepriklauso. Matome, kas pasaulyje vyksta – ir karas, ir Astravo atominė elektrinė. Yra tų neprognozuojamų veiksnių, turime turėti planą, kaip elgtumėmės. Bet irgi supraskime, kad mes turėtume turėti planą neapibrėžtai situacijai, kas būtų, jei vėl būtų kažkokio viruso, užkrečiamosios ligos protrūkis. Mes turime žinoti, ką ir kaip darome, faktas, kad spintoje neatsiras padėta vakcina nuo to viruso ar užkrečiamosios ligos.
Mes turime su tomis pilkomis zonomis nutarti, ką darytumėme, išsikelti tikslus, kaip sako ministras ir Pasaulio sveikatos organizacija, kad vakcina turi būti per 100 dienų, tai vėlgi čia ir su moksliniais dalykais susiję dalykai. (...) Stengiamės ir mokomės iš tų pamokų, į priekį žiūrint mes jau apie tai kalbėjome su vadovais, kad turime ne popierinį planą turėti, o realiai veikiantį planą, išbandytą pratybų metu. (...) Kai turėsime išbandytą planą, vėl galėsime sugrįžti, pasikalbėti ir sakysime, tikrai tvirtai esame pasiruošę, bet vėlgi tas netikėtumas, neaiškumas tikrai išlieka.
– Ar tų pratybų iki šiol buvo organizuojama?
– Buvo oro uoste Ebolos viruso pratybos organizuojamos. Tai tos pratybos organizuojamos, taip.
– Tai jūsų tikslas būtų koks – kad pratybos būtų dažnesnės? Kur čia būtų bandymas gerinti situaciją?
– Mano tikslas, kad kiekvienas procesas, kad ir ant popieriaus, būtų imituojamas. Kaip pavyzdys, atsiranda nauja užkrečiama liga, atsirado už kažkiek kilometrų ir matome, kad plečiasi. Ką mes darome kaip NVSC darbuotojai ir specialistai? Jeigu yra vakcina, turime organizuoti masinę vakcinaciją, jeigu nėra, turime galvoti apie karantiną, žmonių izoliavimą. Jeigu pasiekia tam tikrus susirgimų rodiklius, turime daryti lokalius karantinus.
Kiekviena ta linija ir turėtų būti išbandoma pratybomis, gal ne tokiomis pompastiškomis. (...) Jeigu mes modeliuodami suprasime, kad atėjome į tašką ir nebežinome, ką daryti, vadinasi, reikia tobulinti. Jeigu modeliuodami situacijas, praeisime visą planą iki galo, tada mes sakysime, kad bent jau šitam gabaliuke mes buvome pasiruošę.
– Esate sakęs, kad skatinsite diegti naujoves. Apie kokias naujoves konkrečiai kalbate?
– Skatinsiu darbuotojus diegti naujoves. Mano tas skatinimas yra iš tų darbuotojų, kurie geriausiai supranta procesą, kad būtų galima tas tobulėjimo galimybes iš jų išvystyti, kad jie nebūtų užgožti. Gal net subursime atitinkamą darbo grupę, kur jie svarstys tą vadinamą minčių lietų, kad būtų tobulinami tam tikri dalykai.
Visų pirma, mano tikslas, kad žmonės pradėtų nebijoti, liaudiškai sakant, nusišnekėti. Jau geriau daugiau pasakyti, bet iš dešimties nerealizuotinų minčių gali būti vienuolikta realizuotina ir mes ją realizavę tikrai smarkiai patobulėsime tame visame procese.
– Prie NVSC numatyta prijungti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą (ULAC) ir Nacionalinę visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją (NVSPL). Procesas turėjo būti baigtas pernai vasarą, dabar pertvarką planuojama pabaigti iki šių metų pabaigos. Jūsų požiūriu, ar realu tai pasiekti iki minimo laikotarpio?
– ULAC prie NVSC jau prijungtas. (...) Iš viso ULAC dirbo 29 darbuotojai, iš jų 17 perėjo į NVSC dirbti. Visi kiti su kompensacijomis, matyt, išėjo arba nesutiko būti perkelti. Atsisakėme visiškai patalpų (ULAC – BNS), jie buvo šimtų procentų visiškai integruoti į mūsų patalpas.
Dėl laboratorijos, ministerijos vienas iš išsikeltų uždavinių NVSC yra laboratorijos prijungimas. Dabar irgi pradėjo judėti, matyt, buvo laukiama pastovaus NVSC vadovo. Kaip tik užvakar (praėjusį trečiadienį – BNS) buvau Sveikatos apsaugos ministerijoje, nuspręsta sukurti NVSC, Sveikatos apsaugos ministerijos, laboratorijos ir laboratorijos profsąjungos atstovų darbo grupę, kuri įvertins visus už ir prieš, pasirinksime tinkamiausią būdą prijungti.
Dėl terminų negaliu atsakyti iki galo, kol nepradėjo burtis darbo grupė. Vienu atveju, jeigu NVSPL bus prijungiama kaip įstaiga prie mūsų, tai gal procesas greičiau judės, nes tada tiesiog mes tampame atsakingi už juos ir tada greičiau įvyktų tas procesas.
– Vis tik jūs matote tą procesą iš vidaus, kaip manote, ar realu, kad pertvarka įvyks iki šių metų pabaigos?
– Kaip minėjau, jeigu labai tinkamai žvaigždės susidėlios, rasime geriausią sprendimą ir tas sprendimas bus trumpiausias laike pagal nustatytas teisės aktų procedūras, tai tikrai aš asmeniškai manau, kad realu.
– Yra baiminamasi, kad dėl pertvarkos bus atleidžiami darbuotojai, gali būti naikinami tam tikri departamentai. Ar gali mažėti darbuotojų skaičius?
– Turėtų ta darbo grupė nuspręsti, kokiu būdu prisijungs. Ką aš tikrai galiu garantuoti, kad gerų darbuotojų trūksta ir tikrai yra vakuumas, tai aš manau, kad darbuotojai, išmanantys savo darbą, sąžiningai dirbantys, turėtų būti ramūs dėl savo darbo. (...) Neturime sau leisti tokios prabangos gerai dirbančius darbuotojus su darbo patirtimi atleisti.
– Ar nemanote, kad dėl pertvarkos neišvengiamai mažės darbuotojų, gal nebereikės tiek specialistų, departamentų, kurie dabar yra visoje Lietuvoje?
– Čia yra specialioji sritis, kuri niekaip neuždengta NVSC darbuotojais. Nėra, kad kažkiek būtų persidengę. NVSC neatlieka jokių laboratorinių tyrimų, neturi įrengimų ar akreditacijos. Nuo būdo, ar ji (NVSPL – BNS) bus kaip įstaiga prijungiama, ar bus integruojama kaip dalis NVSC, nuo to priklauso. Logiškai, jei bus integruojama įstaiga, tai bent jau bendrosios funkcijos – finansų valdymas, turto valdymas – tos techninės funkcijos galėtų būti apjungiamos šiek tiek sutaupant darbuotojų ir darbo vietų, darbo užmokesčio.
Jeigu ta įstaiga išlieka kaip atskira įstaiga, tai, matyt, kad tik pradžiai pasikeistų pavaldumas, o vėliau jau bet kokiu atveju taupymas, vidinė reorganizacija galėtų įvykti.
Aš manau, kad vis tiek naudą turi matyti visi darbuotojai. Jeigu mes sutaupome darbuotojų darbo vietų, mes matome, kad mums kyla darbo užmokestis. Turime sakyti, kad jeigu vienas žmogus dirba ir uždirba, o kitam sekasi sunkiau, jis nepateisina kieno nors lūkesčių arba jam nesmagu dirbti, tai jau geriau tada susikombinuoti ir iš dviejų žmonių padaryti vieną gerai dirbantį, gerą specialistą.
– Jau minėjote, kad ULAC patalpų yra atsisakyta, o kaip dėl laboratorijos patalpų? Ar planuojama jų atsisakyti siekiant sumažinti kaštus?
– Žinių yra tokių, kad tikrai mes apie tai galvojame, bet ten yra daug sunkių įrengimų, kur gal būtų sudėtinga perkraustyti. Viskas, aišku, įmanoma, bet ten yra didelės apimties laboratorinius tyrimus atliekantys įrenginiai, savi laboratorijos įrengimų reikalavimai.
Mes galėtumėme svarstyti bent jau administracijos darbuotojus perkelti čia, pas mus, kurie tiesiogiai nesusiję su tyrimų darymu, ne laborantai. Aš asmeniškai turiu matymą, kad mes šitame pastate galime optimizuotis ir atlaisvinti dalį vietos, į ją galėtų atsikraustyti laboratorija.
– Jeigu pertvarka būtų sėkmingai pabaigta, kaip atrodytų šių trijų įstaigų veikla?
– Mes jau turime tą ULAC pavyzdį. Jau bus greitai metai kaip ULAC yra integruota ir nieks nesugriuvo, tos funkcijos yra perimtos. Aš tikiuosi, ir laboratorijoje po integracijos niekas nesustos, niekas nesugrius ir viskas važiuos į priekį. Tas visas valdymas ir koordinavimas bus vienose rankose ir įstaiga bus stipri, galinga ir pateisinanti visuomenės lūkesčius.
– Kokią apskritai matote situaciją NVSPL? Anksčiau rašyta, kad laboratorijos kolektyvas susiskaldęs, į direktoriaus pavaduotojos pareigas sugrąžinta Rosita Marija Balčienė darbuotojų buvo kaltinama psichologiniu smurtu ir neetišku elgesiu. Kokia šiuo metu situacija įstaigoje, ar jaučiate, kad mikroklimatas prastas, ar gerėja?
– Negaliu komentuoti nei teismų sprendimų, nei ministerijos sprendimo atleisti vieną ar kitą darbuotoją, čia reikėtų prašyti jų komentaro. Šiai dienai žinau, kad laboratorijai vadovauja Svajūnė Muralytė, aš tuo ir vadovaujuosi ir su ja, kaip vadove, matyt, bus kontaktuojama. Aš tikrai nenorėčiau ir negaliu net komentuoti, koks ten yra psichosocialinis klimatas, ar tie darbuotojai patenkinti, kodėl buvo grąžinta pavaduotoja, o kodėl direktorius buvo atleistas.
– Jūs, kaip suprantu, nekalbėjote su NVSPL darbuotojais?
– Per tą savaitę nespėjau.
– Apie šių įstaigų pertvarką kalbėta ir anksčiau. Panašią pertvarką praėjusios kadencijos metu teikė tuometinis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Kodėl, jūsų nuomone, ji tiek laiko nebuvo įgyvendinta?
– Yra teisminiai procesai, kurie ilgai trunka, teisminiai ginčai, taip pat yra tam tikri sprendimai, kurie priklauso nuo politinės valios. Nenorėčiau komentuoti politinių procesų, tegu politikai komentuoja tuos dalykus. Aš aiškiai suprantu, kas formuoja politiką, kas įgyvendina. Šiai dienai NVSC įgyvendina Sveikatos apsaugos ministerijos formuojamą politiką.
Dėl šitų procesų aš negaliu atsakyti, kai ponas Veryga buvo ministras, ar jie užkliuvo dėl to, kad buvo politinių oponentų pasipriešinimas, ar jie užkliuvo dėl to, kad prasidėjo buvusių vadovų teisminiai procesai, kad jie apskundė tuos sprendimus. Tai čia tikrai negaliu ir nenoriu komentuoti šitų dalykų.
– Žvelgiant į ilgesnį laikotarpį, kokie būtų jūsų tikslai NVSC? Kaip įsivaizduojate įstaigą po dvejų su puse metų?
– Dveji su puse metų nėra labai ilgas laikas. Aš būčiau patenkintas, kad bent jau kažkoks teigiamas pokytis būtų vertinant įstaigą. Po dvejų su puse metų keliu tikslą, kad kiekvienas NVSC darbuotojas didžiuotųsi, kad dirba NVSC, kad jam būtų prestižas, kad galėtų pasigirti, kad ten dirba, rūpinasi žmonių sveikata.
Tada per tuos dvejus su puse metų, jeigu man pavyktų, plėstis ir pritraukti dar daugiau naujų žmonių, nes šiai dienai ne vadovas viską sprendžia, viską daro žmonės, vadovas yra lyderis, kuris sustyguoja. Mano, kaip lyderio, pagrindinė užduotis, kad žmonės, specialistai gerai jaustųsi ir kad žmonės norėtų čia dirbti ir mes pritrauktumėme geriausius specialistus, tada mes turėsime tą proveržį ir didesnį judėjimą į priekį.
Taip pat lygiagrečiai, kaip ir minėjau, skaitmenizavimas, tobulėjančios informacinės sistemos, integracijos su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis ir glaudi komunikacija su panašias funkcijas atliekančiomis įstaigomis, tai yra savivaldybių visuomenės sveikatos biurais, Higienos institutu ir kitais, kurie turi bent kažkiek sąlyčio taškų su NVSC.
– Ačiū jums už pokalbį.
BNS nuotrauka
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
