Vilniaus mero pareigose paskutinius mėnesius skaičiuojantis Remigijus Šimašius sako paliekantis daug užprogramuotų projektų, kurie bus baigti jau esant kitiems savivaldybės vadovams.
Interviu BNS kalbėdamas apie vėluojančius ambicingiausius infrastruktūros projektus, jis teigė besilaikantis pozicijos, jog „geras miestas niekada nebūna užbaigtas“.
„(...) sakoma, kad Niujorkas bus nuostabus miestas, kai bus užbaigtas. Šiam posakiui – apie šimtas metų. Natūralu, kad geras miestas niekada nebūna užbaigtas, miestas yra atvira struktūra. Ir jei vieną dieną kas nors pasakys, kad viskas, užbaigėme miestą, miestas nuo šiol važiuos tik žemyn“, – kalbėjo meras.
„Neabejotinai Vilniuje atsiras daug labai naujų dalykų ir po to, kai aš nebūsiu meras. Galėčiau vardinti, kurie projektai užprogramuoti dabar ir kur juosteles karpys jau kiti merai. Aš jiems tik linkėsiu sėkmės“, – teigė R. Šimašius.
Kitos interviu temos:
* Vilniuje po karo gali likti apie trečdalis čia persikėlusių ukrainiečių.
* Bus tobulinami kai kurie susiaurintų gatvių sprendimai.
* Stačiatikių tikėjimas turi būti gerbiamas, bet ne „Kremliui ir Putino tikslams tarnaujanti bažnyčia“.
* Maskvos namų pastatas galėtų būti ne nugriautas, o pritaikytas kitoms reikmėms.
* Partnerystės pripažinimo Vilniuje galėtų imtis T. V. Raskevičius, jei bus išrinktas meru.
– Vilnius švenčia 700-ąjį gimtadienį. Be paminėjimo didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose, kokius dar svarbiausius įvykius, nebūtinai pozityvius, įvardytumėte, kurie vedė miestą į priekį, kurie stabdė jo progresą? Kaip šiame kontekste vertintumėte lenkų okupacijos laiką?
– Žiūrint iš tos didelės laiko perspektyvos, 700 metų, tai akivaizdu, kad buvo labai gerų ir labai blogų laikų. Tai jeigu nuo Vilniaus įkūrimo, turbūt Vilnius kilo beveik visą laiką. Na, buvo, aišku, XIV amžiaus pabaigoje ir sudegintas, bet vis tiek, galima sakyti, kilo visą laiką. Ir baroko epocha, XVI amžius su Vilniaus universiteto įsteigimu, iki XVII amžiaus buvo tokio visiškai klestėjimo laikas. Žiūrime ir pagal objektyvius duomenis, palyginti su Europos valstybėmis. Tikrai tai Lietuvos ir Vilniaus klestėjimo laikas.
Paskui, po tvano, buvo smukimas, aišku, su visomis okupacijoms irgi buvo nusmukimas. Ir, deja, bet XX amžiaus pradžia iki pat pabaigos taip pat nebuvo geriausias laikas. Nes ir Lenkijos, nežinau, kaip pavadinti, Lenkijos okupacijos laikais, ar tais laikais, kai priklausė Lenkijai Vilnius, irgi, deja, tai buvo nostalgiška provincija laikomas miestas, kaip ir Rusijos imperijos laikais paverstas. Man atrodo, kad į gerus laikus pradėjo grįžti tik su nepriklausoma Lietuva.
Ir vėlgi, žiūrint pagal objektyvius duomenis, pagal tai, koks kuriamas bendrasis vidaus produktas (BVP), ir dabar tai yra antras geriausias Vilniaus laikotarpis, vėl grįžome į tokius pačius ar geresnius laikus, kaip ir buvo. Tad tikrai galime tuo pasidžiaugti, nes dabartinė karta arba ta karta, kuri per Sausio 13-ąją iškovojo laisvę ir po to tą miestą kuria, man atrodo, tą stebuklą ir sukūrė.
Aišku, Europa apskritai kažkiek auga, bet vienur smarkiai, kitur – ne. Į Italijos naratyvą pasižiūrėjus, tai su pavydu žiūri į Baltijos šalis apskritai. Na, o Vilniuje per nepilnus dešimt metų vis dėlto dvigubai išaugo atlyginimai. Tai yra labai daug. Ir tikrai galime pasidžiaugti, juo labiau, kad tai ne tik atlyginimų augimas, bet ir gyvenimo būdo pokyčiai, visos miesto jausenos pokyčiai. Jie yra labai matomi. Tą kiekvienas svečias gali vertinti, ypač tie, kas buvo prieš kurį laiką ir vėl atvažiavo.
– Bet tai turbūt objektyvūs rodikliai, nes ekonomika auga visoje Lietuvoje?
– Objektyvūs rodikliai, be jokios abejonės. Ekonomika auga visoj Lietuvoj ir Vilnius yra tas augimo garvežys. Mes, žinoma, tikrai galime pasidžiaugti, kad visoje Lietuvoje gerėja gyvenimas. Bet neatsitiktinai Vilnius yra išskirtas nuo Vakarų ir Centrinės Lietuvos regionų kaip sėkmingas miestas tam, kad likusi Lietuva gautų daugiau (Europos Sąjungos – BNS) pinigų.
Aišku, Vilniui tai yra ne į naudą, bet, kita vertus, tai rodo tam tikrą miesto pasiekimą. Čia yra ir objektyvių, subjektyvių priežasčių. Bet vis tiek nepabėgsi nuo fakto, kad Vilnius yra Lietuvos ekonomikos garvežys. Ir tai toli gražu ne dėl to, kad Vilniuje yra įsikūrusios centrinės valdžios institucijos.
Jeigu pradedame žiūrėti, kiek yra valstybės tarnautojų mieste, tai Vilnius toli gražu neišsiskiria tuo tiek, kiek kartais atrodo iš šalies žiūrint. Kartais mažesniuose provincijos miesteliuose, kadangi savivaldybėse irgi yra tarnautojų daug, tai ten yra panašūs skaičiai. (…) Man atrodo, tai yra nei gerai, nei blogai. Bet, ką aš noriu pasakyti, kad Vilniaus savo nuotaika, atvirumu ir ateičiai, ir įvairiai mąstantiems žmonėms vis dėlto yra labai didelis variklis. Ir ta dvasia, atmosfera susikūrusi – labai aiškiai matome, kad vertina investuotojai, vertina talentingi žmonės. Nuo to viskas ir prasideda.
– Kokius penkis akcentus dėtumėte, penkis dalykus, kuriuos jums tikrai pavyko padaryti, ir penkias nesėkmes ar neįgyvendintus tikslus?
– Tiesą sakant, labai gerai atsimenu – 2015 metai, pirmas mėnuo, kai esu meras, susikviečiau tuometinių paslaugų centrų vadovus. Buvo tokių keletas, jie buvo tokie gana rudimentiniai, dabar jau – ne paslaugų, o kompetencijos centrai. (…). Tuo metu klausiau, ką galiu padaryti, kad geriau jums būtų Vilniuje kurti geriau apmokamas darbo vietas. Atsakymai buvo trys: geresnis viešas transportas, geresnės viešosios erdvės ir daugiau vaikų darželių. Tad tikrai labai galiu pasidžiaugti iš karto, kad tie trys dalykai sutapo ir su mano kriterijais, ir programa, ir pavyko pasistūmėti labai smarkiai.
Viešasis transportas – jo kokybė yra ženkliai paaugusi (tiek apie naujumą kalbant, tiek apie patikimumą, tiek apie visus parametrus), nuo labai blogos iki ganėtinai geros. Nors tikrai dar yra ką tobulinti.
Investicijos į viešas erdves – parkų, aikščių sukūrėme tikrai daug. Net tos diskusijos apie gatves, kurios vyksta, man atrodo, kas žmonėms yra naujiena, kad gatvė irgi yra vieša erdvė, ji nėra skirta tik kaip magistralė pravažiuoti. Ji skirta ir pravažiuoti, bet lygiai taip pat ir eiti, būti šalia, gyventi šalia. Tai irgi yra vieša erdvė su miesto gyvenimu joje.
Kalbant apie darželius, tai priminsiu, kad 2015 metais apie 2 tūkst. vaikų netilpdavo į jokį darželį, galėdavai į kitą miesto galą bandyti patekti. Šiandien 80 proc. vilniečių vaikų patenka į jų pirmo pasirinkimo darželį, o į bet kokį tame miesto gale patenka iš esmės visų vilniečių vaikai. (…) Nepatekusiųjų į savo ar gretimą seniūniją yra apie 100 su truputėliu, bet toliau jie irgi patektų.
Išskirčiau gerokai geresnį švietimo aprūpinimą ir kokybę. Vėlgi prisimenu tuos laikus, kai mokyklų vadovai sakė: pajutome dėmesį švietimui, nes viduje nebešalta. Bet yra ir kiti dalykai – aprūpinimas ir visos programinės priemonės, dabar tas „Bloombergo“ projektas, kurį laimėjome.
Sakyčiau, dar bendrai finansinės miesto situacijos pastatymas ant kojų – tai ne tik dėl ekonomikos augimo, nors ir dėl to, bet ir dėl kitų dalykų: jeigu skola buvo maždaug 107 proc. Vilniaus biudžeto 2015 metais, tai dabar iki 25 procentų.
– Bet augo juk ir biudžetas, pajamos.
– Augo ir pats biudžetas, auga nemažai, bet mažiau negu infliacija pastaraisiais metais. Tai čia irgi nėra ko labai smarkiai džiaugtis. Bet vis dėlto finansų tvarkymas, įmonių veiklos tvarkymas – visi šitie dalykai labai svarbu. Na ir vis dėlto išsišlavimas nuo korupcijos tokių pagrindinių problemų – tikrai, visą laiką tai yra tokia sritis, kur reikia atidžiai žiūrėti, kad negrįžtų niekas. Bet tai yra labai svarbi tema.
Aišku, daug kur reikėtų pasitempti. Man atrodo, nors ir daug investuota į sovietinio laikotarpio gyvenamuosius rajonus, jie yra patogesni – ir parkavimo pridaryta, ir takų, ir apšvietimo daug, bet jie nepakeitė dar savo veido. Jie dar atrodo kaip tokie šiek tiek geriau prižiūrėti sovietiniai rajonai. Man atrodo, čia miesto persikrovimas dar labai rimtas laukia.
Aišku, yra dalykų, kur ir pats savivaldybės veikimo metodas, ir būdas, pavyzdžiui, ar projekto valdymo, ar kokybės užtikrinimo dalykai – man atrodo, kad mus nuo labai blogos situacijos pavyko pakelti į praeinamą balą, į teigiamą, bet toli gražu dar ne į puikų. Tikrai dar yra kur pasitempti.
– Turite omenyje ir vėluojančius infrastruktūros objektus?
– Ne tik su vėlavimu, apskritai, su kokybės priežiūra, su planavimo pagrįstumu, su laiko valdymo, su finansų valdymu – su viskuo. Manau, kad kažkada tai buvo nepraeinamas balas savivaldybėje, dabar jau turime praeinamą, bet iki puikaus įvertinimo dar reikia padirbėti nemažai. Esame gerame kelyje, bet tai yra procesas.
– Užsiminėte apie viešąjį transportą. Vienas ryškiausių konfliktų jūsų valdymo metu buvo viešojo transporto darbuotojų streikas. Ar sutinkate su priekaištais, kad ši krizė vis dėlto diskreditavo savivaldybės, „Vilniaus viešojo transporto“ vadovybę, kaip nemokančią ar nenorinčią ieškoti kompromisų?
– Kai yra konfliktas, žmonėms visą laiką labai sunku atsirinkti, kas, kur ir kodėl: jei įsivėlei į konfliktą, tai, matyt, ir pats kažkiek kaltas. Aš puikiai suprantu tą vertinimą. Bet grįžtant į 2022 metų rudenį, tai buvo ir toks profesinės sąjungos vadovo apskaičiavimas, kad prieš rinkimus (valdžia – BNS) tai jau ryškiai nusileis bet kam. Nesiginčys ir sutiks su bet kokiais reikalavimais, ir tie planai, kurių turima, jų bus atsisakyta (…). Nei aš pats, nei komanda, nei įmonės vadovybė, nei tokio mandatų turėjome nusileisti, nei noro buvo.
Aš vertinu, kad vis dėlto pavyko pasiekti pagrindinius tikslus. O pagrindiniai tikslai buvo du: priminsiu, kad viešasis transportas yra atnaujintas: ir kokybė gerinama, ir finansinė situacija geresnė, ir nebedega tie autobusai, nebegenda. Nes buvo laikas 2015 metai, kai statistiškai per dieną du autobusai nebaigdavo maršruto, nes sugesdavo tiesiog vidury trasos. Dabar tai – išimtis. Bet kur dabartiniai mūsų iššūkiai yra, tai vis dėlto pritraukti daugiau vairuotojų. Tai reiškia, kad mažiausiai uždirbantieji uždirbtų daugiau, kad tos žirklės tarp daugiau uždirbančiųjų ir mažiau uždirbančiųjų mažėtų (...).
Tuo metu profesinė sąjunga manė, kad tos žirklės turbūt platesnės, kad kai didinami atlyginimai, kad daugiau uždirbantiesiems ir mažiau uždirbantiesiems proporcingai būtų didinama taip pat, kad skirtumai nemažėtų. Mums pavyko tuos skirtumus sumažinti, šiek tiek lengviau pritraukti naujus darbuotojus. Ir vis dėlto pavyko užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama labiau į vairuotojų darbo kokybę atlyginimų sistemoje, kad būtų mokami priedai už kokybišką vairavimą. Tai irgi teko kompromisų tam tikrų padaryti (…) Aš tai vertinu kaip kaip tikrai miestui labai reikalingą dalyką.
– Kaip savo pasiekimą nurodėte sprendimą siaurinti gatves, gatvių „žalinimo“ idėją. Oponentai tai pateikia kaip minusą, trūkumą, naudoja savo rinkimų platformoms, kad štai, darysime atvirkščiai. Ar nemanote, kad padaryta klaida? Ar sieksite šių darbų tęstinumo?
– Turbūt reikėtų taip pasakyti, kad XX amžiaus pabaigoje visoje Europoje, bet ypač sovietiniame bloke, buvo tokio modernistinio požiūrio, kad kuo plačiau, kuo daugiau betono (…) Europa jau turbūt aštuntame dešimtmetyje pradėjo nuo to nusisukti labai smarkiai ir XX amžiaus pabaigoje tai visiškai sukosi. Progresyvios šalys jau 1995–1997 metais pradėjo daryti tai, ką dabar mes darome. Tai mums užtruko kiek ilgiau.
Bet aš noriu pasakyti, kad labai didelis miesto politikos posūkis yra įvykęs. Ir natūralu, kad tas posūkis yra labai lauktas, gal ir pavėluotas (…). Bet aišku, pasakyti, kad tokį posūkį darant viskas tik idealu ir jokių klaidų nepavyko išvengti, būtų tiesiog neteisinga ir net nesąžininga. Tai aišku, kad visko pasitaikė tenai, pradedant nuo to, ar ten žolę pjauti, ar nepjauti. (...)
Yra trys skirtingos erdvės: viena erdvė – kur žmonės gulinėja ir vaikšto ant žolės, pavyzdžiui, Lukiškių aikštės centras. Aišku, kaip matome, ji pjaunama kaip niekad smarkiai. Ten, kur visokie kalnai, šlaitai ar ten, kur žmonės nevaikšto, kur norime, kad būtų pieva, bet ji žydinti, pjaunama kartą–du per metus. O ten, kur norime, kad tie šlaitai apaugtų krūmais ir medžiais, ten apskritai nepjaunama, norime, kad užželtų tanki žaluma.
Žinote, kai ir namus savo tvarkaisi, turbūt būna, kad susitvarkai, o žiūrėk, kur nors dulkės ir liko nenubrauktos. Tokių dalykų iš tikrųjų buvo ir, manau, kad reikia pasitobulinti. Lygiai taip pat dėl gatvių: labai, man atrodo, geras posūkis, bet pakeliui yra dalykų, kuriuos reikia tobulinti. Ir, beje, dabar kaip tik keletą dalykų esame nusimatę, ką patobulinsime.
– Pasakykite, ką.
– Žmonės dažnai kalba apie siaurumą – platumą važiuojamosios juostos, sutapatina jį su gatvės platumu, nors gatvė iš tikrųjų ir žalioji, ir pėsčiųjų, ir dviračių, ir parkavimo juostų yra. Bet mes matome, kad kur vienas iš principų yra, kad posūkio kampas neturi būti ištiestas, o turi statesnis būti, jis daugeliu atvejų veikia gerai, bet specialiajam transportui kai kur tikrai iššūkis yra, ypač prie mūsų vairavimo kultūros. Todėl šį aspektą numatome truputėlį patobulinti, kad ten, kur, paprastai šnekant, ant bordiūrų užvažinėja žmonės, ypač didesniu transportu, kad vis dėlto būtų buferinė zona, kad būtų galima užvažiuoti ant kitos dangos, o nebūtinai ant žolyno.
– Tačiau kai kurie miestiečiai pastebi, kad ir dviratininkams šiose gatvėse kyla didesnė rizika, ir išlipti iš automobilio kai kuriems atrodo nesaugu. Ar neketinama iš esmės šios koncepcijos peržiūrėti?
– Koncepciją visą laiką reikia peržiūrėti, nes iš esmės kas metus tobulinti. Šia prasme taip, bet tai nereiškia, kad sukame į priešingą pusę. Tobuliname tą kryptį, kuria einame (…). Svarbu suprasti, kad pertvarkymai, kurie padaryti, tiesiog pagerino saugumo situaciją ir dėl greičio, ir dėl patogumo, ir dėl kitų dalykų. Gal daliai žmonių sunku suprasti. O jei iš Konstitucijos prospekto kas nors sugalvotų tuos medžius išrauti, tai kamščiai būtų nei didesni, nei mažesni, jie būtų lygiai tokie pat.
– Vilniuje yra prisiglaudusi didžiausia nuo karo pabėgusių ukrainiečių bendruomenė Lietuvoje. Savivaldybė rėmė ją ir padėdama įkurti ukrainietišką mokyklą, centrinė valdžia akcentavo dar siekį, jog bendruomenė integruotųsi, matant galbūt perspektyvą, kad dalis ukrainiečių norės čia likti ilgesniam laikui. Kuris kelias atrodo teisingesnis? Kiek, jūsų manymu, ukrainiečių galėtų likti Vilniuje net ir pasibaigus karui?
– Aš labai nuosekliai laikiausi ir savivaldybė laikėsi pozicijos, kad mes čia pirmiausia atliekame humanitarinę misiją. Vadinasi, turime traktuoti čia atvykusius žmones nuo pat pirmos dienos kaip vilniečius, suteikti visas galimybes čia būti tiek, kiek reikės, ir taip, kaip jie norės. Jie – vilniečiai nuo pirmos dienos, tiek, kiek reikės. Bent jau mano toks vertinimas. Aš prognozuoju, kad apie trečdalis tų žmonių bet kokiu atveju liks Vilniuje.
Natūralu, kad jie nori integruotis ir turime sudaryti tam sąlygas. Iš praktinės pusės, nuo pat pirmos dienos buvo labai skirtinga motyvacija. Pavyzdžiui, iš Charkivo atsikėlė visa privati mokykla. Dalis vaikų čia atvažiavo dėl to, kad su mokykla atvažiavo, dalis iš karto norėjo į lietuviškas mokyklas integruotis, dalis norėjo į rusiškas, nes rusų kalba ir Ukrainoje mokėsi iki tol. Daliai lietuvių kalba buvo per sunku, ukrainietiškos nebuvo, rusiškos nenorėjo, dėl to pasirinko lenkiškas, nes artimesnė kalba.
Turint omeny, kad motyvacija įvairi, man atrodo, labai svarbu pagarbiai į tuos žmones žiūrėti – ne kaip avių bandą varinėti pagal politikų užmanymą, bet kad jie patys pasirinktų. Tokio požiūrio ir laikomės ir, man atrodo, kad mūsų naujieji piliečiai tą labai ir vertina. Džiaugiuosi sulaukdamas ir padėkų, ir kad jie tikrai gerai čia jaučiasi. Man atrodo, tai yra vienas iš dalykų, dėl ko arba jie grįžę į Ukrainą parsiveš gerų įspūdžių ir padės pakelti Ukrainą, arba apsispręs likti Lietuvoje, nes jiems Lietuvoje ir Vilniuje patinka.
Turime suvokti labai realiai tą situaciją. Daugelis čia atvykusiųjų yra iš Rytų Ukrainos. Kai kurių vietos dar okupuotos, kai kurių labai sugriautos. Nesunku grįžti, jeigu grįžęs randi ir savo namus, ir savo darbovietę. Bet jeigu tu nei vieno, nei kito neberandi, arba bent vieno iš jų nerandi, tai labai sunku.
Bendrauju su ukrainiečių merais. Kaip tik Lvivo meras planuoja atvažiuoti į Vilniaus 700 metų jubiliejų. Tad su ponu Andrijumi Sadovu kalbant, jis irgi taip pat planuoja, kad apie ketvirtadalis tų, kurie į Vakarų Ukrainą atbėgo, į Lvivą, jie irgi liks Lvive, negrįš namo (…). Dalis galbūt apskritai galvoja – gal reikėtų pasiieškoti geresnio gyvenimo kitur. Čia buvo toksai labai nemalonus ir baisus, nežmoniškas spyris. Dalis nori gyventi Ukrainoje, ir čia yra tik laikinas prieglobstis.
Ta motyvacija labai įvairi (…). Turime suprasti, kad dabar tie, kas tarnauja kariuomenėje iš vyrų, jie gauna gana normalų atlyginimą. Karui pasibaigus, nebūtinai gamykla, kur jie dirbo, turės darbo. Ir gali būti taip, kad jie važiuos ieškoti darbo kitur, įskaitant ir Lietuvą, tam, kad galėtų savo namus atstatyti, dalis grįš, kurie jau čia dirbo prieš tai.
– Nevengėte atviro konflikto su Lietuvos stačiatikių bažnyčia, jos atstovus piktino jūsų pareiškimai, sprendimas į Kalėdų renginius kviesti ne jos, o Ukrainos dvasininkus. Patys stačiatikiai viešai teigia smerkiantys karą Ukrainoje ir nesupranta tokios pozicijos. Gal galite ją paaiškinti?
– Labai svarbu pasakyti, kad stačiatikių Bažnyčia yra Lietuvos tradicinė bažnyčia ir sudedamoji mūsų kultūros dalis. Ir šiuo atveju prieš ką aš esu nusiteikęs, tai prieš Kremliaus pakaliko Kirilo tarnus čia, Lietuvoje. Ir Stačiatikių bažnyčia, kuri yra ir gali būti nepriklausoma, ir Ukrainos stačiatikių kunigas, kuris čia atvažiavo, su kuriuo bendravome, kuris kalbėjo ir šventino mus nuo tribūnos, – tai yra iliustracija, kad Stačiatikių bažnyčią mes mylime, gerbiame ir norime, kad ji čia būtų. Man atrodo, reikia neišsižadėti savo istorijos ir tą prisiminti.
– Bet Lietuvos stačiatikių bažnyčia sako, kad Ukrainos bažnyčia yra neva nepripažinta, ji yra ne pagal kanonus atsiskyrusi.
– Tai Kirilo tarnai, kurie kiekvieną dieną meldžiasi už tai, kad Putinas būtų geros sveikatos ir jiems sėkmingai sektųsi kariauti, jie yra tikrai nepatenkinti mano sprendimais jų nekviesti į Vilniaus šventes. Man asmeniškai yra keista, kad iki šiol šita Kremliui ir Putino tikslams tarnaujanti bažnyčia laikoma lygiaverte Lietuvos visuomenės dalimi. Ne, taip nėra. Stačiatikių tikėjimas yra gerbtinas, tai yra krikščioniškas tikėjimas, mūsų istorijos ir dabarties dalis. Bet tik ne tas, kurio galva yra Rusijos karo Ukrainoje agentas.
– Jūs karo pradžioje raginote nesmerkti rusakalbių Lietuvoje, nesieti jų su Maskvos režimo mąstysena, sprendimais. Ar nuomonės nepakeitėte?
– Dėl rusų kalbos ir visko, tai aš daug kartų tai esu sakęs ir pakartojęs, esu sulaukęs ir priekaištų už tai. Vilniaus 700 metų minėjimo proga galiu pasakyti – pirmąjį laišką Lietuvos kunigaikštis Gediminas popiežiui pasirašė kaip Lietuvos ir didžiosios dalies rusų kunigaikštis, o antrą laišką pasirašė – „Lietuvos ir rusų valdovas“.
Man atrodo, kad turime neužmiršti, jog mes esame centras rusų ar rusėnų, rusinų – čia jau lingvistinė diskusija. Bet rusiškai kalbantys žmonės, jeigu jie myli laisvę ir laikosi Konstitucijos, lygiai taip pat yra Lietuvos piliečiai, lygiai taip pat gerbtini ir turi būti labai vertinami. Niekas neturi teisės jų užgaulioti ar laikyti antrarūšiais.
– Net jei kai kurie galbūt laikosi kitos nuomonės dėl karo, nei Lietuvos oficialioji linija?
– Aš pasakysiu taip: kai nuiminėjome Antakalnio kapinių teritorijoje įterptas sovietines skulptūras arba kai pasitikinėjome Ukrainos stačiatikių bažnyčios kunigą ir kalbėjome per stačiatikių Kalėdas, mane bandė persekioti ne Lietuvos rusakalbiai, bet lietuvių gimtąja kalba kalbantys Lietuvos piliečiai. Man atrodo, tos skirties daryti neverta, net jei statistinių paklaidų ir koreliacijų būtų.
– Jūsų vadovavimo miestui laikotarpį daugelis turbūt prisimins ir kaip paminklų griovimo metą. Buvote ir palaikomas, ir kritikuojamas dėl Žaliojo tilto, P. Cvirkos skulptūrų, Antakalnio kapinių paminklo nukėlimo, kad kaip tik einama cenzūros keliu, trinami istoriniai ženklai. Ar nesigailite sprendimų ir ką atsakytumėte kritikams?
– Ten, kur dabar stovi Vinco Kudirkos paminklas, kažkada stovėjo stačiatikių koplyčia, kurios viduje buvo iškalti „didvyrių“ vardai. O „didvyriai“ – tai tie, kurie malšino 1863 metų sukilimą. Įsivaizduokime, kad jeigu ta koplyčia stovėtų šiandien.
Atsakyčiau taip: bet koks objektas, kuris atsirado ne kaip funkcinis objektas – gyvenamasis namas, viešasis ar kažkas kitas – bet kaip garbinimo objektas, tai jo paskirtis yra nulemta pačios pradžios. (…) Natūralu, kad sovietinio garbinimo objektai iš Vilniaus viešų erdvių turi būti pašalinti, kaip ir bet kokio kito totalitarinio režimo garbinimo objektai. Mes nekalbame apie viduramžius, kai visiškai kitokia ideologija ir supratimas buvo, bet apie XX amžių, kuomet ir humanizmas egzistavo, ir šalia – totalitarizmas.
Man atrodo, tie sprendimai buvo labai būtini ir labai savalaikiai. Patikslinsiu, kaip ir nė viena gatvė nebuvo susiaurinta, o buvo daug paplatinta pėsčiųjų, dviračių takų ir žaliųjų juostų, taip ir nė vienas paminklas nebuvo nugriautas – jie buvo perkelti. Man atrodo, labai svarbus dalykas, nes iš Jungtinių Valstijų ar Jungtinės Karalystės tą matėme, ir iš Rygos, kai buvo griaunami paminklai, brutaliai, nuverčiami ir sudaužomi. Ir Lietuvoje matėme tokių atvejų. Vilniuje nė vienas paminklas nebuvo nugriautas, visi jie buvo tvarkingai nukelti. Tai yra vis dėlto labai svarbi skirtis – kam nors ji gal atrodo nesvarbi, man tai atrodo principo reikalas.
Net Žaliojo tilto skulptūros – jos yra savotiškas meno objektas, skirtingų autorių sukurtas, sovietinio realistinio meno. Jis kada nors kur nors bus eksponuojamas, yra tokių planų. Bet jos nebuvo nugriautos, nebuvo sulaužytos, jos buvo nukeltos ir bus eksponuojamos meniniam kontekste, o ne garbinimo kontekste.
– Kalbant apie griovimą, Maskvos namų projektas – kokia situacija su juo?
– Pirmiausia, labai noriu pasidžiaugti, kad tą tikslą, kurį buvau sau išsikėlęs, – sustabdyti, jis pavyko, pavyko sustabdyti, kad ta propagandos mašina čia neįvažiavo. Dabar, aišku, visiems atrodo akivaizdu, bet dar prieš kelerius metus tai nebuvo visiems akivaizdu. O kaip bus pasielgta – šiuo atveju yra nacionalinės valdžios reikalas.
Mano supratimu, griauti, o po to galvoti, ką ten daryti, būtų ne pats išmintingiausias sprendimas. Reikia pirma sugalvoti, ką ten norime daryti, o tada jau nuspręsti, ar griauti, ar negriauti. Klausimas nėra atsakytas. Esu tą poziciją išsakęs: pirma – Statybos inspekcija, Nacionalinė žemės tarnyba su Vyriausybės pagalba turi atsakyti į klausimą, ką jie nori daryti. Nes jeigu ten bus naujas pastatas, tai situacija truputėlį komiška būtų. Griauti, tai ką reiškia? Ten dviejų aukštų garažas po žeme yra. Tai tą duobę užlyginti, o paskui vėl kasti? Truputėlį toks sovietinis, tuščias darbas.
Sklypas jau perimtas, ant to sklypo yra pastatas. Priklausomai nuo to, kaip Vyriausybė apsispręs jį panaudoti, reikia ir kitus žingsnius dėlioti.
– Tik įpusėjus antrajai mero kadencijai paskelbėte, kad nebesieksite šio posto. Taip ir nesate atvirai atsakęs, kodėl – ar atsibodo negatyvus dėmesys, ar pajutote nuovargį, ar buvo kokios kitos priežastys?
– Yra merų Lietuvoje, kurie pasakė, kad nekandidatuos dar anksčiau negu aš, paskui jie apsigalvojo ir dabar kandidatuoja. Aš pats, tiesą sakant, paskelbiau, ir vienas iš tokių šalutinių motyvų buvo tai, kad neapsigalvočiau (…). Labai džiaugiuosi, kad pasakiau, nes kai kildavo mintys, kad gal reikėtų, sakau: ne, jau pasakiau. Ir tai, manau, labai teisinga.
O dėl to atvirai ar neatvirai – tos priežastys tokios ir yra, kartais žmonės ieško daugiau. Tos dvi kadencijos – man asmeniškai, atrodo, užtenka. Aš tikrai nemanau, kad turėčiau būti trečiai kadencijai. Manau, kad ir miestui reikia persikrauti, eiti tolyn. Aš pats manau, kad tarybos nario vaidmenyje galėsiu pilnai atlikti tas funkcijas, kurias sau matau. Miestas keliaus tolyn, o aš pats turiu kitų idėjų ir jas bandysiu realizuoti.
– Net jei miestas išsirinks prieš tai kelias kadencijas dirbusį merą?
– Neišsirinks.
– Apie planus – kokie jie? Gal suksite į verslą, privatų sektorių?
– Aišku, pirmas planas, kas labai akivaizdu, kad aš vedu Laisvės partijos sąrašą į miesto tarybą. Natūralu, tai susiję su buvimu ir darbu miesto taryboje ir užtikrinant, kad miestas toliau augtų, mokytųsi, nemestų kelio dėl takelio ir taip toliau. O visi kiti dalykai, iš ko duoną valgysiu ir ką dar realizuosiu, tai turiu įvairių planų, bet turbūt irgi dar per anksti apie tai kalbėti.
– Jungsitės prie žmonos verslo?
– Nesu architektas.
– Bet esate teisininkas.
– Ne, prie žmonos verslo nesijungsiu.
– Kalbant apie Laisvės partijos sąrašą – ar tikitės, kad jūsų buvimas pirmojoje vietoje „suteiks sparnus“ tam sąrašui savivaldos rinkimuose, tikitės bent išlaikyti dabartinį atstovų skaičių taryboje, ar jį padidinti?
– Iš tiesų, mes dabar turime rekordinę frakciją bet kada buvusią. (…) Tai tikrai labai geras rezultatas ir būtų labai geras rezultatas jį išlaikyti. Tikiuosi, kad tai gali pavykti, rinkimai parodys. O mano dalyvavimas – aš tikrai matau savo darbą miesto taryboje, manau, jis būtų labai prasmingas. Nes čia vienas-du, ir kelią dėl takelio žmonės gali mesti.
Man atrodo, kartais žmonės užmiršta, kokiam mieste gyveno prieš aštuonerius metus, kokie finansiniai ir korupciniai skandalai ir koks fantazijos trūkumas mieste buvo. Aš pats irgi praėjau per daug stadijų per tuos aštuonerius metus. Buvo tas „kodėl niekas nevyksta“, tada – „kodėl esminės reformos nevyksta“. Dabar ta stadija „kodėl tiek daug pokyčių vyksta, jų per daug“. Tai tikrai nenorėčiau, kad miestas grįžtų į tai, kas buvo prieš aštuonerius metus su visu korupcijos, finansinio neatsakingumo šleifu.
– Kalbate apie korupciją, bet ir jūsų valdoma savivaldybė, ir jūsų buvusi partija neišvengė korupcijos šleifo, ir partijos skilimas įvyko dėl to. Nemanote, kad ir tai prisimins rinkėjai?
– Aš kalbu apie savivaldos darbą. Tikrai labai džiaugiuosi, kad tas dvi kadencijas buvo pirmos kadencijos, kai miesto vadovybės nepalietė jokie korupciniai įtarimai (…) Kalbant apie skaidrumo standartą ir visus kitus dalykus, pokytis atsirado visiškai radikalus ir akivaizdus. Aš, tiesą sakant, labai tuo didžiuojuosi, kad tai pavyko pasiekti ir labai norisi tai išlaikyti mieste.
– Kaip vertinate jūsų partijos kandidato į merus Tomo Vytauto Raskevičiaus galimybes patekti į antrąjį Vilniaus mero rinkimų turą? Apskritai, kaip vertinate savo partijos kandidatus kituose miestuose? Nes bent jau kalbant su klaipėdiečiais, kauniečiais, susidaro įspūdis, kad Laisvės partija galbūt kai kuriuos kandidatus kelia juokais.
– Aš apie Vilnių gal tik pakomentuosiu. T. V. Raskevičius visus šansus turi. Na, jis labai žinomas žmogus yra, bet daugeliui galbūt asocijuojasi tik su žmogaus teisių tema ir su LGBTQ+ teisių klausimų kėlimu. (...)
Aš manau, kad debatų laikas dabar tik prasideda, žmonėms jis geriau atsiskleis ir tikrai gerokai sustiprins savo pozicijas. Dabar kaip tik matome, kai debatų laikas prasidėjo. Mano vertinimu, tai jis atrodo gerokai geriau negu oponentai, tiesiog gerokai geriau. Ir daugiau žinių, ir matymo apie miestą turi (...), čia aš matau, kad T. V. Raskevičiaus yra stiprioji pusė. (...). T. V. Raskevičius, man atrodo, labai realistiškai vertina miestą, ir man atrodo, rinkėjai realistiškai vertina.
– Kalbant apie T. V. Raskevičiaus iniciatyvas: jūs patvirtinote, kad Seime nepasiekus tam tikrų sprendimų, bandoma savivaldybėje galbūt įteisinti partnerystės ar sugyventinių modelį, kaip jis įvardija pats. Ar matote teisines galimybes iš tikrųjų tai padaryti, ar pats darysite ką nors ta tema?
– Aš tikrai sakiau, kad remsiu, ir pats esu su ta mintimi dar gerokai seniau. T. V. Raskevičius, apsisprendęs kandidatuoti į merus, apie tai šnekėjo. Akivaizdu, kad sprendimai esminiai gali būti tik nacionaliniu lygiu, bet kruopelytė gali būti ir miesto lygiu įgyvendinta. Manau, kad ką galime padaryti, tą reikia daryti.
Aš tai tikrai remsiu, nes šiuo atveju yra labai paprasti, tokie galbūt ir buitiniai klausimai: kai turi reikalų partneriai su Vilniaus miesto savivaldybės įstaigomis, kaip tos įstaigos šiuos žmonės traktuoja, kai jie neturi nacionaliniais teisės aktais patvirtintos partnerystės. Bet iš tikrųjų yra partneriai ir turi kokį nors kitą, tarkime, dokumentą, kad ir pas notarą sudarę ar miesto patvirtintą, ar kitą. Man atrodo, kad tikrai tų galimybių reikia ieškoti ir jų yra. Aš manau, kad jeigu nacionalinė valdžia nedrįsta, miestui tada reikia (daryti – BNS). Manau, kad T. V. Raskevičiui tapus meru, galbūt ir ryškesnė ta iniciatyva bus, nes T. V. Raskevičius labai aiškiai į politiką atėjo su žmogaus teisių darbotvarke, ir jam tikrai aktualu, kad ta darbotvarkė neišnyktų ir būtų realizuota.
– Esate užsiminęs, kad Laisvės partija, jūsų nuomone, yra antroji pagal įtaką nacionaliniu mastu. Kaip vertinte jos galimybes rinkimuose kituose miestuose? Ar tai nėra, kaip kai kurie ekspertai sako, vieno miesto partija? Ar jau kalbate apie būsimus Seimo rinkimus, prezidento rinkimus, galbūt ir pats kur nors kandidatuosite?
– Apie prezidentą kalbėti turbūt ne tema dar tikrai. Bet apie nacionalinę politiką ar Seimo rinkimus kalbant, tai natūralu, kad žiūrint į praeitus rinkimus ir dabar, Vilniuje, Kaune, didesniuose miestuose palaikymas yra didesnis. Bet beveik kiekvienoje savivaldybėje tą minimalų barjerą peržengiame, kai kur – net labai su kaupu. Akivaizdu, kad tas poreikis tokios politikos yra didelis.
O kai aš sakau apie tai, kad antra įtakingiausia partija, akivaizdu, kad matau apklausas. Apklausose tai nėra antra populiariausia partija, tikrai nėra. Manau, kad rinkimų dieną, kaip ir prieš tuos rinkimus, buvo kai visi politologai ir sociologai sakė, kad Laisvės partija greičiausiai nepateks, o po to pateko su dvigubu rezervu. Tai ir šį kartą manau, kad lygiai tas pats efektas bus – bus gerokai daugiau balsų, negu apklausos rodo.
Bet šiuo atveju įtaka yra ne tik tas skaičiukas apklausose, bet ir iš tikrųjų, ką partijai pavyksta padaryti. Įtakingiausia partija, akivaizdu, yra konservatorių partija: ir Vyriausybę turi, vadovauja, ir tai yra pagrindinė koalicijos partnerė. O Laisvės partija – dėl to, kad ji turi labai aiškią programą ir labai aiškius principus, kaip tą programą vykdyti. Čia yra ir žmogaus teisių klausimai, bet lygiai taip pat – ir ekonominiai klausimai. Ir ką ne kartą irgi esu pasakęs, kad kartais mes nuvertiname, kas būtų, jeigu nebūtų Laisvės partijos: mokesčiai tikrai būtų didesni, be jokios abejonės, ir bijau, kad įvairių reguliavimo iniciatyvų irgi būtų gerokai daugiau.
– Jūsų vizitine kortele turėjęs tapti nacionalinis stadionas nebus įgyvendintas jums einant mero pareigas.
– Kas buvo aišku nuo pradžių.
– Bet aš kalbu ir apie kitus projektus: Lazdynų baseinas, koncertų salė ant Tauro kalno, stoties rajono konversija. Kaip užtikrinsite ar apskritai sieksite, kad tie projektai įgautų tęstinumą jums nedirbant meru ir kaip tai darysit?
– Akivaizdu, kad miestas yra ilgesnis negu viena ar dvi kadencijos. Mes šiandien apie Gedimino laiškus pradėjome šnekėti ir užduotą toną. Man atrodo, labai svarbu suvokti, kaip vienam garsiam posaky sakoma, kad Niujorkas bus nuostabus miestas, kai bus užbaigtas. Šiam posakiui – apie šimtas metų. Natūralu, kad geras miestas niekada nebūna užbaigtas, miestas yra atvira struktūra. Ir jei vieną dieną kas nors pasakys, kad viskas, užbaigėme miestą, miestas nuo šiol važiuos tik žemyn. Tai aš labai linkiu Vilniui visą laiką važiuoti tik aukštyn.
O kalbant apie didžiuosius projektus – su Lazdynų baseinu liko tik pridavimo stadija ir galbūt iki rinkimų dar galėsime plaukt tame baseine. Su stadionu – tai buvo labai aišku, kad ne šitoj kadencijoje bus baigta, bet viskas vyksta sklandžiai ir bus užbaigta.
Su koncertų sale – viskas labai sklandžiai ir pagal grafiką vyksta, šiandien yra ta stadija, kai Vyriausybei dar reikia apsispręsti: skirs, kaip numatyta, pinigų, ar neskirs, ir koks bus santykis su savivaldybe. Projekto statybos leidimas gautas ir dabar rengiami rangos dokumentai. Viskas vyksta pagal grafiką, viskas priklauso nuo Vyriausybės. Sąmatos padidėjimas iš tiesų yra statybų kainų indekso ribose, tai nebuvo koks nors padidėjimas (...). Bet aš manau, kad neišvengiamai tai reikia daryti, nes įdėta nemažai pinigų, ir savivaldybės, ir nacionalinių, išperkant profsąjungų rūmus ir projektuojant, ir aš žinau, kad tai bus padaryta.
O su stoties konversija, aš nekilnojamo turto skelbimuose jau treji–ketveri metai visą laiką matau: „atgimstančiame Stoties rajone“. O kas atgimsta? Vėlgi mes matome – Geležinkelio gatvė nauja? Nauja. Bet ar tai radikalus pokytis? Ne, dar jis ateina. Žingsnis po žingsnio tai vyksta, projektai – ir Šv. Stepono bažnyčia ir visa kita, ir stotis. Ir linkiu sėkmės, kad nuo finansinių nepriteklių kenčiantys „Lietuvos geležinkeliai“ neatsitrauktų.
(...) Neabejotinai Vilniuje atsiras labai daug naujų dalykų ir po to, kai aš nebūsiu meras. Galėčiau vardyti, kurie projektai užprogramuoti dabar ir kur juosteles karpys jau kiti merai. Aš jiems tik linkėsiu sėkmės.
– Nevertinate kaip nesėkmės, kad tie projektai strigo?
– Lazdynų baseinas, būtų gerai, kad būtų buvęs atidarytas pernai. Bet rangovo bankrotas buvo ta objektyvi situacija, kuri šimtą projektų Lietuvoj nusinešė. Džiaugiuosi, kad pavyko tai išspręsti, nes galėjo visai kitaip baigtis. Aišku, visą laiką norisi, kad greičiu baigtųsi, bet aš visą laiką matau kaip sėkmę tai, kad Vilnius juda į priekį, judės ir toliau.
– Dėl jūsų sutuoktinės verslo „Do Architects“ projektų buvote kritikuojamas, kad galbūt tai yra protekcionizmas, ypač jūsų antros kadencijos metu, kai laimėti savivaldybės konkursai. Kaip yra su skaidrumu? Ar nesibaiminate, kad po rinkimų oponentų sėkmės atveju vėlgi bus peržiūrimi tie projektai?
– Čia, sakyčiau, atvirkščiai: jau kai aš nebūsiu meras, mano žmonai kaip puikiai profesionalei tikrai gyvenimas taps paprastesnis ir lengvesnis. Labai apmaudu, kad dėl to, jog Gilma yra mano žmona, „Do Architects“ priėmė sprendimą nedalyvauti miesto skelbiamuose konkursuose. Man atrodo, tai yra praradimas miestui, nes mes tikrai daug konkursų skelbiame ir nė vienam iš jų jie nedalyvauja. Tai – didelis praradimas, manau.
Nežinau, kokius jūs vertinate projektus kaip dviprasmiškus, nes tarptautiniame konkurse architektų kaip tik susirinko tarptautinius vertinimus ir Pilaitės gimnazija. Šiuos projektus vertinu kaip sėkmingus, o dėl galimų bandymų prikabinti kokias nors priekabes – šešios buvo komisijos, įskaitant ir Seimo, ir visos užbaigė darbą nieko neradusios. Nes nieko negalėjo rasti, nes buvo aiškus principas: ir skaidru, ir gerai.
– Dėl energetikos kainų – sprendimas grįžti prie mazuto buvo pasiūlytas kaip vienintelė išeitis mažinant kainas. Ginčai su „Ignitis“ dėl nebaigto biokuro bloko irgi buvo matomi. Ar šiuose procesuose neįžvelgiate klaidų?
– Šiuo atveju tikrai nekomentuosiu už „Ignitis“ apie statybos laikus, tegu jie komentuoja. O dėl šilumos kainų – šį sezoną tikrai galima pasidžiaugti, kad jos suvaldytos, ir suvaldytos su tokiomis priemonėmis, kurios nei žalos gamtai padarė, nei pinigų Kremliaus diktatoriams atnešė.
Man atrodo, kad tai yra sėkmė, jog pavyko šitas planas, nes dar rudens pradžioje tai tikrai nebuvo akivaizdu. Noriu padėkoti visai komandai ir Vilniaus šilumos tinklams, kad tas planas pavyko, ir Vyriausybei, ir Seimui taip pat. Be jų sprendimų, be jų įteisinimo tam tikrų sprendimų tai nebūtų įvykę.
– Vilniaus ir Kauno konkurencija tikrai buvo juntama per abi jūsų kadencijas. Kaunas tam tikra prasme gali atrodyti laimėtojas: turi stadioną, buvo Europos kultūros sostinė. Ar nekyla nuoskaudų, kad Kaunas kai kuriose vietose galbūt buvo labiau matomas? Taip pat – ar anksčiau kelta dvimiesčio idėja yra žlugusi, o nuolatinis miestų konkuravimas – neišvengiamas?
– Labai sudėtinis klausimas. Aš labai noriu pasidžiaugti, kad kauniečiai turi galimybę gyventi normaliame, augančiame, gerame mieste, lygiai taip kaip Vilnius augančiame ir gerame mieste. (...) Ne visi miestai turi tokią galimybę.
Kalbant apie bendradarbiavimą ir konkurenciją – visi miestai ir bendradarbiauja, ir konkuruoja. Mes su Kaunu, kadangi esame arti, investicijos ir visa kita lengviau ateina, kai mes šalia esame. Ko mums reikia, tai ne skambių antraščių apie dvimiestį, o labai gero, greito ir patogaus susisiekimo traukiniu. O čia reikia ir „Rail Baltica“ abiejų stočių, ir greito atvažiavimo. Čia yra tas dalykas, kur mes su Kaunu priklausomi šiek tiek nuo „Lietuvos geležinkelių“ veiklos, mes dirbame labai intensyviai, kad visa tai būtų.
Bet aš pasakysiu tiesiai šviesiai, apie tas teritorijas, „Connect“o, kur galima plėtra, ir visa kita: tokių atvejų buvo labai labai mažai per aštuonerius metus, kai aš esu meras, kai investuotojai sako: ne vis dėlto neateisime. Tai buvo dėl to, kad dar nerealizuoti projektai, sakė, ateisime, kai bus čia galimybė ofisus įsikurti prie stoties. Matau didžiulę perspektyvą būtent per šitą bendradarbiavimą. Ne skambios antraštės, o galimybė iš vieno miesto per pusvalandį atvažiuoti į kitą, 95 proc. yra susisiekimas. Visa kita yra labai gerai mokytis, žiūrėti, bendradarbiauti, bet 95 proc. – susisiekimas, iš kurių du trečdaliai yra patogus susisiekimas traukiniu.
– Koks būtų jūsų palinkėjimas vilniečiams?
– Mano palinkėjimas būtų perskaityti Gedimino laiškus, kurie naujai išleidžiami. Esu labai dėkingas Literatūros institutui, kad jie naujos redakcijos ir labai gražia forma juos išleidžia. Linkiu įsikvėpti nuolatinio tobulėjimo, kaitos ir žiūrėjimo į ateitį dvasios iš Gedimino.
– Ačiū už pokalbį.
BNS nuotrauka
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
