Savaitgalį Baltijos valstybių atstovai Estijoje rinkosi į bendrą konferenciją, skirtą prisiminti 1949 m. kovo 25–28 dienomis Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje vykdytą masinį gyventojų trėmimą.
Konferencijoje, kurioje dalyvavo beveik šimtas dalyvių, Estijai atstovavo asociacija „Cornflower“ („Nuskintosrugiagėlės“) ir Estijos „Memento“ sąjunga, Latvijos buvusių politinių kalinių asociacija, Latvijos politinių represuotųjų asociacija (LPRA) bei Lietuvos represuotus žmones vienijanti organizacija „Lemtis“.
Medaliais kaip padėka už nuopelnus renkant medžiagą ir ją viešinant bei plėtojant ryšius tarp panašių organizacijų Baltijos valstybėse; suvienijant Estijos, Latvijos bei Lietuvos nuo represijų nukentėjusius gyventojus apdovanoti ne tik Latvijos bei Estijos organizacijų atstovai, tačiau ir Lietuvos bendrijos „Lemtis“ nariai: Gintautas Alekna, Gražina Žukauskienė bei Židikų Marijos Pečkauskaitės gimnazijos direktorės pavaduotoja Laima Bartkuvienė. Pastarosios atstovės iki šiol už veiklą, susijusią su tremtinių atminimu, nebuvo pastebėtos. Tai pirmasis jų apdovanojimas už nuopelnus Lietuvai. Mat G. Žukauskienė dalyvavo net 22 ekspedicijose į tremties vietas.
Pasak vieno iš konferencijos organizatoriaus Enno Uibo, dabartinė Rusijos veikla Ukrainoje prilyginama nusikaltimams Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau, todėl to negalima pamiršti. 1941 m. birželį į Sibirą iš trijų Baltijos valstybių buvo išsiųsta apie 60 000 žmonių, o 1949 m. kovą sovietų represinė valdžia iš trijų Baltijos valstybių į Sibirą išsiuntė beveik 95 000 žmonių. Iš pradžių prievarta turėjo būti nuolatinė, tačiau po Stalino mirties 1953 m. išgyvenusieji iš Sibiro pamažu buvo grąžinti į tėvynę. Daugeliu atvejų tai buvo prielaida, kad žmogus negrįžtų į buvusią gyvenamąją vietą.
Ernestos Šneideraitytės nuotraukos
