„Visiškai beatodairiškas“ – taip „The New York Times“ žurnalistas Tomas Friedmanas apibūdino Nancy Pelosi vizitą į Taivaną. Kai Jungtinės Valstijos užsiėmusios Ukraina, kam provokuoti žemyninės Kinijos vadovybę nereikalingu įžeidimu? Įniršusio Pekino reakcija į Atstovų Rūmų pirmininkės kelionę, įskaitant provokuojančias karines pratybas, kurios gali reikšti visišką savarankiškos salos blokadą, tarsi pabrėžia šią žinią.
Tačiau sekant T. Friedmano logika toliau, iškyla problemų. JAV įstatymų leidėjai patys priima sprendimus, kad ir kokie nepatogūs jie būtų administracijos užsienio politikai. Jei Kinijos komunistų partijai suteiksime veto teisę veikti Amerikos politinės sistemos viduje, ji ja nedvejodama, plačiai ir destruktyviai pasinaudos.
Bet kokiu atveju, ar tikrai politikos tikslas yra neprovokuoti totalitarinės supervalstybės dėl nepagrįsto tabu, kurį ji bando primesti likusiam pasauliui? Kinijos žemyninės dalies režimas nori ištrinti bet kokias kalbines užuominas, kad Taivanas yra daugiau nei maištinga provincija, patirianti nenumaldomą spaudimą susivienyti su žemynine dalimi.
Naujausias to pavyzdys – JAV saldumynų ir gyvūnų maisto milžinės „Mars Wrigley“, kuri riboto tiražo šokoladinio batonėlio „Snickers“ reklamoje Taivaną pavadino „šalimi“, apgailėtinas elgesys. Tai sukėlė nuspėjamą apsimestinį pasipiktinimą žemyninės Kinijos socialinėje žiniasklaidoje ir greitą bendrovės atsiprašymą. Reaguodamas į tai vengiu šios bendrovės produktų; tikiuosi, kad skaitytojai padarys taip pat.
Giliau slypinti mintis čia yra ta, kad žemyninės Kinijos pozicija dėl Taivano neturi jokios prasmės. Jei Honkongas vis dar būtų klestinti pliuralistinė visuomenė, kurioje galioja teisinės valstybės principai, Pekino valdžia galėtų propaguoti galutinio susivienijimo su Taivanu pagal panašų „viena šalis, dvi sistemos“ modelį idėją. Tačiau negailestingas teisių ir laisvių varžymas buvusioje britų kolonijoje sužlugdė bet kokias viltis. Nenuostabu, kad Taivane parama susivienijimui Pekino sąlygomis yra nedidelė. Tai būtų galima padaryti tik jėga, o po to (kaip dabar teigia vienas aukšto rango Kinijos pareigūnas) sektų „perauklėjimas“.
Visa tai daug pasako apie totalitarizmo ir nacionalizmo persidengimą. Be to, tai viliojantis taikinys. Jei pasaulis į Kinijos komunistų partijos tabu reaguoja garsia panieka, režimo autoritetas ir patikimumas smunka.
Tai yra sveikintinas dalykas.
Tinkamas atsakas į N. Pelosi vizitą iš kitų pasaulio šalių turėtų būti ne sučiauptos lūpos ir suraukti antakiai, o gausybė pranešimų apie būsimas keliones. Jei vyriausybės nėra pasirengusios siųsti ministrų, gali vykti įstatymų leidėjai. Ypač Europos Parlamentas turėtų nusiųsti aukšto lygio delegaciją: Kinijos vadovybė nesiryš taikyti sankcijų didžiausiam pasaulio prekybos blokui. Kuo daugiau šalių taip elgsis, tuo neveiksmingesnė bus Pekino pozicija.
Visi šie svečiai taip pat gali pabrėžti, kad jie neragina Taivano paskelbti nepriklausomybę: jie remia status quo, pagal kurį išorinis pasaulis palaiko visapusiškus ekonominius, socialinius ir politinius ryšius su Taivanu be oficialaus diplomatinio pripažinimo. Tai padeda pagrįsti argumentą, kad būtent Pekinas, o ne „blogi Vakarai“ griauna Kinijos ir Taivano santykius.
Tokie veiksmai turi dar vieną svarbų efektą: jie parodo, kad ne vien JAV tenka pasaulio saugumo našta. Jei sąjungininkai, solidarizuodamiesi su Jungtinėmis Valstijomis, savo noru užsitraukia žemyninės Kinijos rūstybę, jie parodo daugiašalio saugumo naudą ir sustiprina argumentus dėl tolesnės JAV pagalbos Ukrainai.
Kinijos komunistų partijos įkyrus noras kontroliuoti, kaip elgiasi likęs pasaulis, gali atrodyti bauginantis. Tačiau iš tikrųjų tai yra viena didžiausių režimo silpnybių. Užuot bijoję, išnaudokite jį.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
