Nėra sunku į tris Ukrainos nepriklausomybės dešimtmečius žvelgti su nusivylimu. Daugybė praleistų galimybių. Politikos ir ekonomikos elitas, kuris, regis buvo susitelkęs vien į savo praturtėjimą. Daugybė iššvaistyto laiko ir pinigų, begalė sugriautų svajonių ir neišsipildžiusių gyvenimo galimybių, daugybė ilgus metus trukusio pasitenkinimo esama padėtimi, už kurį po 2014-ųjų teko mokėti krauju.
Niekas neturėtų būti pernelyg patenkintas praeitimi. Tačiau savo pastarojo meto istorijoje Ukraina dar niekada nėra buvusi stipresnė ir labiau klestinti, o jos perspektyvos dar niekada nebuvo tokios šviesios.
Nesunku pamiršti, koks abejotinas atrodė Ukrainos valstybingumas po 1991-ųjų. Sovietinė biurokratija buvo ir nekompetentinga, ir patvari. Reformos vyko nepaprastai lėtai. Net nuvalyti ledą ir sniegą Kijevo gatvėse žiemą atrodydavo virš valdžios institucijų galimybių ribų. Klestėjo korupcija, ypač savo dalies surinkimas energijos išteklių tranzito sektoriuje. Rusijai nereikėjo spausti Ukrainos: ji gaudavo, ko norėjo.
Taip pat nesunku pamiršti, kad užsienyje šalis buvo vertinama per klišių ir stereotipų prizmę. Ukraina buvo padalyta į „rusakalbius Rytus“ ir „ukrainakalbius Vakarus“. Negiliai po paviršiumi esą kunkuliavo neonacizmas. Ekonomikos padėtis esanti beviltiška. Ukrainiečiai buvo taip traumuoti praeities, kad negalėjo imtis ateities. Ir taip toliau. Tuo metu viešoji Ukrainos diplomatija koncentravosi į antraeilį klausimą siekdama pakeisti anglišką Ukrainos sostinės pavadinimo rašybą iš „Kiev“ į „Kyiv“.
Dabar visa tai nebeatpažįstamai pasikeitė. Viena klišė subyrėjo išrinkus rusakalbį žydų kilmės prezidentą. Kita – pirmajam šalies parlamentarui juodaodžiui laimėjus olimpinį aukso medalį. Transformavosi ekonomikos struktūra. Taip pat pakito ir fiskalinė padėtis: tarptautinės kredito reitingų agentūros „Fitch“ patvirtintas „B“ reitingas ir jo teigiama perspektyva vos prieš kelerius metus būtų atrodę kaip iš fantastikos srities. Sunku patikėti, bet Ukraina nuo 2014 metų nebeimportuoja rusiškų dujų. Vyksta vyriausybės skaitmeninė transformacija. Mačiau, kokį pokytį dėl to patyrė Estija – tiek jos kasdieninis gyvenimas, tiek šalies reputacija užsienyje.
Dienotvarkė vis dar baugina, bet esu įsitikinęs, kad blogiausia – jau praeityje. Ukraina dabar yra pasitikinti, atspari šalis. Patirtis grūdina stiprią strateginę kultūrą, o naujos kartos politiniai ir ekonominiai lyderiai pereina į įtakos pozicijas.
Visa tai svarbu ukrainiečiams. Tačiau Ukrainos sėkmė taip pat yra strategiškai labai svarbi likusiai Europai. Taip yra ne tik dėl tos šalies dydžio ir geografinės padėties – ji meta iššūkį Vladimiro Putino Rusijai. Ukrainai esant dinamiškai, Rusija apimta sąstingio. Ukrainai esant tolerantiškai, Rusija pasižymi šovinizmu. Ukrainoje klestint pliuralizmui, Rusija yra monolitinė. Ukrainai laisvai diskutuojant apie savo istoriją, Rusija kuria melus ir mitus. Ukrainai esant atvirai pasauliui, Rusija tampa vis uždaresnė.
V. Putinas tai žino. Todėl jo propagandos mašina spjaudosi nuodais ant Ukrainos smarkiau nei ant bet kurios kitos šalies. Todėl jis nuolat ieško būdų Ukrainos pažangai pakirsti. Aiškiausias jo manijos ženklas buvo jo neseniai paskelbta „esė“ apie Ukrainos istoriją. Ar galite įsivaizduoti, kad Amerikos prezidentas imtųsi rašyti tūkstančius žodžių apie psichoistorinius ryšius tarp Jungtinių Valstijų ir Kanados? Ar kad švedų politikas rašytų apie Norvegiją? O britas – apie Airiją ar Škotiją? Tik Kinijos lyderio Xi Jinpingo neurozė dėl Taivano kažkiek tam prilygsta.
Kone neįsivaizduojama Ukrainos nuo 1991-ųjų padaryta pažanga yra košmaras Rusijai, šaliai, kurios sudėtingi santykiai su istorija pasireiškia per geografiją ir įgyvendinami smurtu. Smarki grėsmė V. Putino režimui gali išprovokuoti desperatiškas priemones. Todėl Vakarų parama Ukrainai yra tokia gyvybiškai svarbi, o jos nebuvimas kelia man didelį pyktį.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
