Aliaksandras Lukašenka gali atrodyti lyg personažas iš satyrinio romano apie įsivaizduojamą Rytų Europos šalį. Lengva pašiepti Baltarusijos autoritarinio prezidento laužytą sintaksę, nerangią kūno kalbą, iškreiptą pasaulio matymą ir nepotistinius įpročius (jo ne itin nuovokus sūnus Mikalajus nejaukiai sėdėjo prie stalo per praėjusios savaitės pietus su Vladimiru Putinu).
Tačiau A. Lukašenka yra tikras, grėsmingas – ir triumfuojantis. Dviejų keleivių iš civilinio orlaivio, skridusio virš jo šalies teritorijos, sulaikymas buvo triukas, kurį net supervalstybė būtų palaikiusi įžūliu. Tai sukėlė milžinišką tarptautinę triukšmingą reakciją, kuri buvo visiškai neveiksminga. A. Lukašenka tuo pat metu atskleidė Vakarų bejėgiškumą, dar labiau įbaugino opoziciją ir pabrėžė paramą savo režimui iš vienintelės reikšmės turinčios šalies – Rusijos.
Faktas, kad problema turi gilias šaknis, neguodžia. Vakarai turėjo daugiau nei ketvirtį šimtmečio, kad susitelktų į Baltarusiją. Kai kurie skaitytojai galbūt pamena 1995-ųjų įvykius, kai baltarusių oro gynybos pajėgos pražudė du amerikiečių oreivius, dalyvavusius tarptautinėse varžybose. Jų organizatoriai deramai informavo Minską, tačiau, užuot ištyręs nekenksmingo baliono numušimą, atsiprašęs ir sumokėjęs kompensaciją, režimas kėlė triukšmą ir melavo. Tai turėjo būti aiškus signalas, kad turime reikalų su piktavališka valstybe Europos vidury.
Ketveriais metais vėliau prasidėjo žudymai. 1999–2000 metais buvę pareigūnai Juras Zacharenka ir Viktaras Hančaras, verslininkas Anatolis Krasouskis ir žurnalistas Dzmitras Zavadskis dingo ir buvo nužudyti (kaip dabar jau žinome) režimo smogikų būrio. Vakarai vėlgi nepadarė nieko veiksmingo. Nuo to laiko nusikalstamas, žiaurus Minsko režimas ne vien laiko savo žmones nelaisvėje; jis grasina mums visiems. Lietuvos pašonėje pastatyta palaikė, standartų neatitinkanti Astravo atominė elektrinė yra radiologinis ginklas, nukreiptas tiesiai į NATO ir Europos Sąjungą. Lietuva mus ne kartą dėl jos perspėjo. Mes nieko nedarėme.
Esminiai Vakarų politikos Baltarusijos atžvilgiu ingredientai tris dešimtmečius buvo nenuoseklumas ir įprotis norima laikyti tikrove. Pamėginkim būti geri. Arba griežti. Kažkas bus. Kliaukimės opozicija. Arba nepaisykim jos. Gal Rusija viską išspręs. Nieko nedarykim – ir problema gali dingti.
Nė vienas iš šių metodų nesuveikė. Nepaisant jo trūkumų, A. Lukašenka yra stipresnis ir drąsesnis nei anksčiau.
Nesugebėjimas susitvarkyti su šia ES pasienyje esančia šalimi, kurioje gyvena mažiau nei 10 mln. žmonių, liudija apie kur kas platesnę problemą. Vakarai nenori pripažinti, kad susiduria su sudėtingais gynybos ir saugumo pasirinkimais pasaulyje, kuriame blogi režimai blogai elgiasi su savo pačių žmonėms ir kitoms šalims.
Sąskaita už tai jau išrašyta krauju tūkstančių ukrainiečių, žuvusių nuo 2014 metų Rusijos įsiveržimo ir okupacijos. Ji pabrėžta milijonų Kinijos koncentracijos stovyklų kalinių sužlugdytų gyvenimų ir sugriautų Honkongo gyventojų vilčių. Dabar mūsų priešininkų įtakos, galios ir piktadarysčių čiuptuvai nusidriekę giliai į Vakarus. Rusija žudo žmones Berlyne ir Londone, Kinija – grobia disidentus ir tildo kritikus, kur tik jai patinka. Saugumas ir laisvė traukiasi.
Vakarai turėjo daug didesnes galimybes išspręsti šias problemas per praėjusius dešimtmečius. Tačiau jie iššvaistė savo prestižą ir galią. Mūsų lyderiai atmetė autoritarinių šalių ir kleptokratijų grėsmę. Dabar mes vis labiau suvokiame pavojų, bet mums sunkiai sekasi su juo tvarkytis.
Demokratijos vis dar yra didesnės ir turtingesnės už jų priešus. Tačiau jos – neryžtingos, susiskaldžiusios ir (su keliomis išimtimis) prastai valdomos. A. Lukašenka mūsų silpnąsias vietas suvokia geriau už mus pačius. Įsivaizduokit, kaip atrodytų tokių žmonių kaip jis vadovaujamas pasaulis. Jis yra arčiau nei jums atrodo.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
