Trys svarbūs įvykiai pasakoja kardinaliai skirtingas istorijas. Kaukaze Rusija įtvirtino savo geopolitinius gniaužtus tarpininkaudama paliauboms užbaigti šešių savaičių karą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Baltarusijoje milicijos sumušto 31 metų Ramano Bandarenkos mirtis pabrėžė režimo negailestingumą besitęsiančių opozicijos protestų akivaizdoje. Tuo metu Moldovoje stulbinanti prodemokratiškos, korupciją išnaikinti žadančios kandidatės Maios Sandu pergalė prezidento rinkimuose rodo, kad skurdžiausia Europos šalis neatsisakė geresnės ateities vilties.
Šių įvykių nesieja joks naratyvas – nei apie tariamą Vladimiro Putino strateginį talentą, nei apie Vakarų sumišimą ir išsiblaškymą. Tikroji pamoka yra ta, kad nėra tokio dalyko kaip „Rytų Europa“, nėra tokios vietos kaip „buvusi Sovietų Sąjunga“, nėra tokios kategorijos kaip „buvęs komunistinis“ ir nėra tokios problemos kaip „įšaldytas konfliktas“.
Tiesa, kad Rusija tebeturi imperinių pretenzijų ir kad visos jos kaimynystėje esančios šalys turi grumtis su Kremliaus spaudimu ir intrigomis. Tačiau jos kaimynės driekiasi nuo Norvegijos iki Tadžikistano. Sunku būtų surasti platesnį ekonominį, politinį, socialinį ir kultūrinį spektrą.
Armėnijos ir Azerbaidžano atveju Kremlius pagrįstai gali švęsti savotišką pergalę. Jis pabrėžė Vakarų silpnumą regione, kuriame jie kadaise nustatinėdavo darbotvarkę. Jis sunaikino reformoms palankios Armėnijos vyriausybės patikimumą. Tai brangiai kainavo.
Armėnija paprašė Rusijos pagalbos pagal 1997 metais pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį. Rusija siūlė žodžius, bet jokių darbų. Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija, Kremliaus vadovaujamas darinys, kuris neva yra NATO atitikmuo, visiškai nesugebėjo apsaugoti ją pasirašiusios Armėnijos nuo Azerbaidžano, kuris tos sutarties nėra pasirašęs.
Panašiai nutiktų, jei JAV nesugebėtų apsaugoti NATO valstybės (tarkime, Graikijos) nuo, pavyzdžiui, Egipto išpuolio. Bet kam tai rūpi? Šiaip ar taip, niekas nevertino KSSO rimtai. Kremliaus pasaulyje teisus tas, kuris stiprus, o Armėnija – silpna ir per daug pasitikinti savimi – kalta dėl savo pačios nelaimės.
Baltarusijoje Kremlius tempia laiką. Jis nenori būti siejamas su žiauriu Aliaksandro Lukašenkos valdymu; tai gali protestus paversti geopolitiniais. Taip pat jis nenori jo netvarkingo pasitraukimo; tai būtų blogas pavyzdys. Kremlius nenori ir kad jis liktų valdžioje neribotą laiką; jis ieško alternatyvos.
Vakarams trūksta svertų. Opozicijai trūksta impulso. Net kelios mirtys – R. Bandarenka tikriausiai buvo šeštoji auka – nesugebėjo sutelkti masinės darbininkų klasės paramos, reikalingos nuversti režimą.
Moldovoje Kremlius irgi stebi ir laukia. Jis palaikė dabartinį prezidentą Igorį Dodoną, tačiau nesiėmė plataus masto nešvarių triukų, kad šis išsilaikytų valdžioje. I. Dodonas susitaikė su pralaimėjimu 57 proc. prieš 43 proc. balsų.
Tikėtini pirmalaikiai parlamento rinkimai; jei juos laimės demokratiją palaikančios jėgos, Moldova po beveik 30 metų menamų proveržių ir nesėkmių galėtų pagaliau pradėti jai reikalingas ilgalaikes reformas ir vystymąsi.
Tai suteikia Europos Sąjungai galimybę išsaugoti savo reputaciją ir realiai pakeisti padėtį. Moldovos eksporto kvotų sumažinimas akimirksniu paskatintų ekonomiką. Įsipareigojimas jas visiškai pašalinti paskatintų investicijas. Truputis paspartintų išlaidų infrastruktūrai taip pat turėtų didelę reikšmę. Modernizuotas susisiekimas keliais su likusia Europa padėtų verslo ir žmonių ryšiams. Elektros jungtis (kartu su nauju dujotiekiu į Rumuniją) sustiprintų energetinę nepriklausomybę.
Pavertus teisėtos vyriausybės valdomą Moldovos dalį sėkmės istorija, labai padidėja galimybė išspręsti konfliktą su Kremliaus remiamu separatistiniu Padniestrės anklavu. Taip pat tai nusiųstų labai reikalingą signalą daug platesniam regionui. Pasinaudokite proga.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
