Iki savaitės pradžios vyravo politinės paliaubos. Vadovaujantys politikai laikėsi santūriai, vienas kitam nepriekaištavo, nesistengė vieni kitiems suversti atsakomybę. Opozicija neskubėjo kritikuoti valdžios veiksmų. Prezidentas Gitanas Nausėda pažymėjo, kad būta trūkumų Vyriausybės darbe, nespėta laiku užsakyti reagentų ir kitą medicininės įrangos, tačiau dabar tiek centrinė, tiek vietos valdžia, tiek medikai „daro viską, kad veiksmai būtų koordinuoti.“ Jis sveikino politikų savitvardą, jų gebėjimą suprasti savo pilietinę pareigą. Interviu BNS prezidentas sakė, kad „lengviausia tik kritikuoti, siūlyti kažkam nuimti galvą už savo funkcijų nevykdymą – mes galėsime tą padaryti vėliau daugybę kartų“.
Politinės paliaubos buvo nelauktos. Per pastaruosius metus santykiai tarp valdančiosios koalicijos ir opozicijos buvo itin priešiški ir įtempti, net atsižvelgus į pastovų lietuvių politikų polinkį kuo blogiau galvoti apie savo oponentus. O staiga nuščiuvo retoriniai apsišaudymai, nesiliaujantys priekaištai bei kaltinimai. Savitvarda tuo labiau buvo nelaukta, nes rudenį vyks Seimo rinkimai.
Pritariau G. Nausėdos raginimui kritikuoti, kas nėra padaryta, bet ne pačius žmones. Kritikos taikiniai nesėdės, sudėję rankas, į kritiką atsakys savais priekaištais, kurie irgi sulauks atsako, greit bus užvestas užburtas nesiliaujančios kritikos ratas. Užuot viešai reiškus kritiką, būtų geriau tai daryti privačiai, tarp keturių, gal ir dvidešimt akių, ir viešumon eiti tuo atveju, jei kritikos nepaisoma, nemėginama pakeisti kurso, atitaisyti klaidų.
Šios optimistinės nuotaikos išsisklaidė pirmadienį, kai sugrįžo „normali“ politika. Pirmasis prabilo Gabrielius Landsbergis, teigęs, kad visos valstybės daro klaidų, bet Lietuvoje jau tris savaites neigėme, kad turime problemą. Jis ragino pašalinti Valstybės ekstremaliųjų situacijų operacijų centro vadovą Aurelijų Verygą, prašė prezidentą šaukti Valstybės gynimo tarybą dėl koronaviruso krizės valdymo. Nežinau, ar G. Landsbergis išreiškė savo rūpesčius prezidentui ir premjerui, bet buvo ignoruojamas. Nežinau jo motyvacijos, kokie vaidmenį turėjo politiniai apskaičiavimai. Kaip tik šeštadienį buvo paskelbti gyventojų apklausos duomenis, kurie rodė, kad smarkiai padidėjo iš televizorių ekranų nepasitraukiančio A. Verygos populiarumas. Ar Landsbergis, gal ir nesąmoningai, siekė sustabdyti ar sulėtinti A. Verygos, taigi ir valstiečių, populiarumo augimą? Yra dar kitas, gal svarbiausias faktorius – per paskutines kelias dienas paaiškėjo, kad ministras perdėm rožinėmis spalvomis apibūdina kovą su koronavirusu, ir kad itin vėluojamasi įsigyti reikalingus reikmenis, kad atsiliekame nuo Estijos ir Latvijos.
Į retorines kovas su entuziazmu įsitraukė buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Per interviu LRT ji pareiškė, kad „šis ministras (A. Veryga), apie kurį ten mėgina kažkas (mano išskyrimas – kg) kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar jį galima laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai, ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti ir neduoti.“ A. Veryga neliko skolingas, nurodydamas, kad „zoologinis palyginimas“ yra nesolidus ir nekorektiškas, o krizės metu nevaldomas liežuvis tampa didžiulė problema. Bet prezidentės kritika buvo taikoma ne tiek A. Verygai, kiek tam „kažkam“, nesusipratusiam iš pareigų atleisti ministrą, būtent pačiam prezidentui. Prezidentas nėra šventas karvė, jį galima, kartais privalu, kritikuoti, bet to neturėtų daryti jo pirmtakė, juo labiau G. Nausėdos kadencijos pradžioje. Šmaikštumas puošia paauglius, bet ne buvusius prezidentus. Daug kas ydinga JAV politikoje, bet žaviuosi tuo, kad buvę valstybės vadovai nekritikuoja dabartinio prezidento, yra pakankamai kitų, kurie tai daro.
Nesuprantu, ko savo interviu siekė D. Grybauskaitė. Ji davė suprasti, jog ji žino, kas vyksta valdžios užkulisiuose, atseit Sveikatos apsaugos ministerijos valdymą jau praktiškai perima Vyriausybė, bet ji nieko naujo ar prasmingo nepasakė, jos pastabos mažai kuo skyrėsi nuo to, ką galėtų pasakyti eilinis apžvalgininkas ir politologas. Yra rimtų klausimų ir galimų sprendimų, kuriuos ji būtų galėjusi paminėti. Pavyzdžiui, JAV epidemiologas J. Ioannidis užuodžia fiasko: pasaulis izoliuojasi, nors duomenų apie koronavirusą trūksta. Ji galėjo pasvarstyti apie galimybę karantinuoti ne visus gyventojus, o tik labiausiai pažeidžiamus, leisti kitiems persirgti ligą, tuo ne tik sumažinant jos pačios minėtą finansinę kuprą, bet ir sudarant galimybes gydyti kitomis ligomis sergančiuosius, kurie, ko gero, numirs, jei visas jėgos bus skiriamos tik kovai su koronavirusu. Kiekvienu atveju eksprezidentė nesielgė prezidentiškai.
Savo žodį tarė Vilniaus burmistras, Remigijus Šimašius, pastaruoju metu nuosekliai mėginęs pritraukti žiniasklaidos dėmesį. Jis kritikavo A. Verygos reikalavimą, kad į savivaldybių parengtas patalpas turi būti gabenami visi, net ir lengva koronaviruso forma šiuo metu sergantys gyventojai. Toks nutarimas esą perteklinis, reikia leisti norintiesiems pasilikti namie. Jo pastabos buvo konstruktyvios.
Neaišku, kaip įvykiai toliau vystysis. Daug ką lems prezidento, premjero ir Ramūno Karbauskio laikysena. Jei jie laikysis ramiai, neskubės įžiūrėti blogos valios, net jei jos ir būta, ir pagrindinį dėmesį skirs problemoms, o ne priekaištams, reikalai gali pasukti teigiama linkme. A. Veryga turėtų turėtų užleisti vietą S. Skverneliui kaip operacijos vadovui, o pats kiek atsitraukti į šešėlį ir ten dirbti ne mažiau svarbų, bet mažiau matomą darbą. Tada A. Veryga būtų mažiau puolamas, prezidentas ir premjeras nejaustų pareigos jo ginti ir palaikyti ir nesulauktų dar didesnės kritikos lavinos.
----------
Kęstutis Girnius yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
