Pirmiausiai – masinės žudynės. Vėliau – melas. Šis velniškas komunizmo parašas paženklino visų, gyvenusių už Geležinės uždangos, gyvenimus.
Taigi, artėjant birželio 4-ajai, prisiminkite Kiniją. Jos žmonės patyrė didesnes masines žudynes netgi už surengtas Europoje Hitlerio ir Stalino: 45 milijonai buvo numarinti badu arba nužudyti per Mao „Didįjį šuolį į priekį“. Vėliau atėjo eilė niokojančiam Kultūrinės revoliucijos siautėjimui. Na, o prieš 30 metų buvo sutriuškinti pribloškiantys protestai Tiananmenio aikštėje Pekine ir daugelyje kitų Kinijos miestų, kai studentai ir kiti reikalavo tiesos apie praeitį ir teisingumo ateičiai.
Kinijai šie įvykiai buvo ne mažiau svarbūs nei 1979 metų didysis popiežiaus vizitas Lenkijoje ir vėlesnė „Solidarumo“ epocha. Tai buvo galimybė laisvai kvėpuoti, mąstyti ir kalbėti.
Tačiau nuo karo padėties iki Apskritojo stalo derybų buvo pereita praėjus vos aštuoneriems metams, o Kinijos negailestingas leninistinis režimas sutrypė savo žmonių atmintį. Niekas Kinijoje negali aptarinėti birželio 4-osios žudynių Pekine ir kituose miestuose. Mes, esantys už Kinijos ribų, netgi nežinome, kiek šimtų – ar galbūt tūkstančių – žuvo.
Dabar Kinijos režimas atrodo toks pats grėsmingas ir amžinas, kokia 8-ojo dešimtmečio viduryje atrodė sovietų imperija. Emigrantai, su kuriais susiduriu mūsų dienomis, atrodo panašūs į lenkus ir kitus pavergtųjų tautų žmones, mano pažinotus Šaltojo karo laikų Londone.
Jaltos, Katynės, įsiveržimų į Vengriją ir Čekiją sukaktys buvo suteikę trumpą galimybę pritraukti visuomenės dėmesio ir kantriai atsakinėti į žurnalistų klausimus. Tačiau rezultatai buvo menki, ir didėjo nuogąstavimai dėl nepakankamos sklaidos arba, dar blogiau, abejingumo.
Kinijos režimo svarbiausi koziriai yra užsienyje – tai mūsų apatija ir godumas. Mes, žmonės Vakaruose, kuriems dabar priklauso ir Lenkija, mieliau darome pinigus arba pramogaujame, užuot rūpinęsi dėl tolimos praeities nusikaltimų.
Mes galėtume daryti daugiau. Galėtume padėti smarkiai engiamiems tibetiečiams, skųstis dėl tebevykdomo laisvės griovimo Honkonge, reikalauti, kad su Taivanu būtų elgiamasi kaip su tikra valstybe, ir, kaip tik šiuo metu, prisiminti, kas įvyko 1989 metų birželio 4-ąją.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
